Verkiau su gimstančiais ir ašarų nešluosčiau –
Gyvenime bus visko – sielvarto ir džiaugsmo.
Bus juoko ir dainų. Bus aimanų, paguodos.
Visų vaivorykštės spalvų, ne vien tik balta, juoda.
Išmokiau eiti, bėgti – kojelėmis basom per kiemą
Nupyniau vyželes – karnų iš vinkšnos medžio.
Kai toliai pašaukė, lig vartų palydėjau –
Keliauti reiks patiems, atrasti tai, ką žada
Kožnam šios žemės vaikui iš motinos ir tėvo,
Su meile palydėtam, ilgai ranka dar mojant,
Per petį kadaginė lazda su lauknešėliu –
Išmoktas žodis, darbas, dainos ir svajonės.
Verkiau su gimstančiais ir ašarų nešluosčiau.
Žinojau – bus taip ilgu laukti, taip šykšti žinelė.
Jei sielvartas sugildys, sugrįžkit pasiguosti...
Nupinsiu vyželes anūkams karnų iš vinkšnos medžio.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2018-09-14 17:16:03
Visi eilėraščiai, kuriuos šia tema rašiau, po kurio laiko man ir pačiam, be kritikų pasimatydavo, kad jie nelabai vykę, Galbūt todėl, kad tai labai žinoma. Pats savimi sau užstodavau gilesnius pamąstymus. Todėl, Dalija, nepyk, bet taviškį dedu prie saviškių.
Šiandien dar sugebėjau Vilniuje rasti šešis baravykus. Ne turguje, ne per eurą , o tiesiog girioje. Senokai panašų džiaugsmą buvau apturėjęs.
Iki..
Vartotojas (-a): Mikolina
Sukurta: 2018-09-14 15:51:44
Jautru