Verkiau su gimstančiais ir ašarų nešluosčiau –
Gyvenime bus visko – sielvarto ir džiaugsmo.
Bus juoko ir dainų. Bus aimanų, paguodos.
Visų vaivorykštės spalvų, ne vien tik balta, juoda.
 
Išmokiau eiti, bėgti – kojelėmis basom per kiemą
Nupyniau vyželes – karnų iš vinkšnos medžio.
Kai toliai pašaukė, lig vartų palydėjau –
Keliauti reiks patiems, atrasti tai, ką žada
 
Kožnam šios žemės vaikui iš motinos ir tėvo,
Su meile palydėtam, ilgai ranka dar mojant,
Per petį kadaginė lazda su lauknešėliu –
Išmoktas žodis, darbas, dainos ir svajonės.
 
Verkiau su gimstančiais ir ašarų nešluosčiau.
Žinojau – bus taip ilgu laukti, taip šykšti žinelė.
Jei sielvartas sugildys, sugrįžkit pasiguosti...
Nupinsiu vyželes anūkams karnų iš vinkšnos medžio.