Toks žemas šio rudens dangus...
Koks aukštas bokštas danguje įsmigęs.
Koks mažas aš ir man baugu
Tarp žemės ir tarp amžinybės.
Kokia beribė, amžina tyla,
Apglėbus bokšto kančios kryžių.
Ištirpsiu ten, išnyksiu erdvėse
Ir jau daugiau atgal negrįšiu.
O gal sugrįšiu čia rasos lašu,
Spindėsiu ašara ant gyvo žiedo.
... Kokia tyla ir kaip ramu,
Ir baltas angelas man savo
giesmę gieda
Ražas
2018-09-06 16:22:00
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2018-09-07 08:16:13
Jutimai leidžia suvokti savo gyvastį. Jautrus tikrumas. Ilgesingas graudulys. Išjaustas brandumas.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2018-09-06 18:47:34
Kaip Algirdas gieda kaip Ražas, ačiūdie, jau žinome.
O kur? kaip? kada? jis ateis pagiedoti kaip angelas.
O kad ateis irgi nėra abejonių.
Numanau, kad tuomet rasos lašelis jam vietoje arbatos...
Geri žmonės gi pasistengs jį pasodinti arčiau kleboniškos...
O kol kas būk drūtas čia!
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-09-06 17:49:25
Vaizdingos ir grakščios eilės.
Kartą mane dar mažą, kai buvo naktis be mėnulio, bet žvaigždėta (rugpjūčio mėnuo buvo), paliko mane mama lauke vieną prie daiktų, kad galėtų paskui rasti. Tada, laukdama, pirmą kartą pajaučiau beribės visatos didybę ir galybę. Pasijaučiau tokia mažyte smėlio kruopele tyruose.
Ką mes rasime:
Už mėnulio kalnų,
Už jo klonių liūdnų,
(Edgaras Po)
nežinome. Man kartais atrodo, kad aš jau esu mačiusi, nors pirmą kartą toje vietoje atsiduriu. Gal aš paprasčiausiai klystu - kada nors sapne būnu mačiusi.