Toks žemas šio rudens dangus...
Koks aukštas bokštas danguje įsmigęs.
Koks mažas aš ir man baugu
Tarp žemės ir tarp amžinybės.
 
Kokia beribė, amžina tyla,
Apglėbus bokšto kančios kryžių.
Ištirpsiu ten, išnyksiu erdvėse
Ir jau daugiau atgal negrįšiu.

O gal sugrįšiu čia rasos lašu,
Spindėsiu ašara ant gyvo žiedo.
... Kokia tyla ir kaip ramu,
Ir baltas angelas man savo
                                       giesmę gieda