Tikrovė net ne kartais būna netikra –
Balti saulėlydžiai numetę žemėn aštrius žvynus...
Tačiau apliñkiniai tokios laidos nepripažino –
Tik aš ir tu – palikę atspaudus stikle.
Tik aš ir tu – pavargę nuo dienos ir miego,
Ir nuo minios sapnuos, kuri per naktį bėgo,
Kad mums galiausiai nepaliktų nieko, nieko...
Jie galimybę atėmė pasent kartu –
Ant metų atbrailos vien drebulė šaknis suleido,
Palikusi šešėlio randą tau ant mano veido,
O man – prisilietimą tavo – jį juntu...
Tik aš ir tu – ir viskas, kas aplink, nublanko –
Mažute, kokios švelnios tampa tavo rankos...
...................................................................................
Ir puikiai suprantu, kad pripažint nelengva –
Kas tikra – duš, netikra – liks.
Tik aš.
Tik tu.
2018 m. gegužės 2 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-05-05 07:17:51
Gyvenimas išdėsto gaires, pagal kurias turime keliauti ar norime to ar nenorime.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-05-04 17:10:01
... jau vien tai, kiek pasakyta 8-13 eilutėse.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2018-05-04 08:19:38
Būk ir toliau drūtas!