Tikrovė net ne kartais būna netikra –
Balti saulėlydžiai numetę žemėn aštrius žvynus...
Tačiau apliñkiniai tokios laidos nepripažino –
Tik aš ir tu – palikę atspaudus stikle.
 
Tik aš ir tu – pavargę nuo dienos ir miego,
Ir nuo minios sapnuos, kuri per naktį bėgo,
Kad mums galiausiai nepaliktų nieko, nieko...
 
Jie galimybę atėmė pasent kartu –
Ant metų atbrailos vien drebulė šaknis suleido,
Palikusi šešėlio randą tau ant mano veido,
O man – prisilietimą tavo – jį juntu...
 
Tik aš ir tu – ir viskas, kas aplink, nublanko –
Mažute, kokios švelnios tampa tavo rankos...
...................................................................................
 
Ir puikiai suprantu, kad pripažint nelengva –
Kas tikra – duš, netikra – liks.
Tik aš.
Tik tu.
 
2018 m. gegužės 2 d.