Sparnų nebuvo ir nėra.
Bet kojos?
O!
Užmiršt net sugebu,
kad jas turiu!
Išvaikščiojome žemę,
Bridom vandenynus,
Po aušrą braidėme linksmi.
Keliavom po saulėlaidos žaras.
Net ir pas Dievą buvome
nuėję;
Jis netikėjo,
Kad atėjome basi..
Atleiskit, mano kojos,
Kad užsimiršdamas,
sparnams dėkojau,
Kurių nebuvo ir nėra.
O atsiminti jus
Poezijoje aš, deja, nemoku.
Nelengva...
Oi, nelengva
šokti žmogui,
Bet kai sparnų nėra
Ir kojos man -
sparnai.
Dejuoja sąnariai
Ir keliai linksta,
Ir atsikvėpti jau nėra jėgų-
O muzika girtai kvatojasi,
Jai linksma..
Matyt, kaip skraidom be sparnų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-11-28 12:47:49
Užmiršt net sugebu,
kad jas turiu!
g e r a i. ir gerai, kad taip...
Vartotojas (-a): Vėtra
Sukurta: 2006-11-27 09:49:20
Vaizdu ir tikra. Primena, kiek daug svarbių dalykų gyvenime pamirštame. Ačiū, Pelėda, kilkite savo sparnais. Jie tokie dideli, kad paslėpti jų net ir po paltu sulankstęs negalite:)
Vartotojas (-a): Irma
Sukurta: 2006-11-27 01:04:01
O tie sparnai mūs, kur tik nekeliaujam?
Į šiaurę lekiam ir į pietus...
Ar mes grybaujam, ar uogaujam, ar šiaip atostogaujam,
Kojelės visad prie save, jos kaip sparnai pridėtos:))))))))))
šaunus eilėraštukas o svarbiausia teisingas
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2006-11-27 00:31:49
Labai gražiai ir vaizdžiai apie sparnus atstojančias kojas pamintijot.. Pritariu Kaimynui, tikrai esate sparnuotas. Sveikatos Jums ir sėkmingų poezijos skrydžių, garbus kolega:-)))