Sparnų nebuvo ir nėra.
Bet kojos?
O!
Užmiršt net sugebu,
                      kad jas turiu!
Išvaikščiojome žemę,
Bridom vandenynus,
Po aušrą braidėme linksmi.
Keliavom po saulėlaidos žaras.
Net ir pas Dievą buvome  
                                           nuėję;
Jis netikėjo,
Kad atėjome basi..

Atleiskit, mano kojos,
Kad užsimiršdamas,
                       sparnams dėkojau,
Kurių nebuvo ir nėra.
O atsiminti jus
Poezijoje aš, deja, nemoku.

Nelengva...
Oi, nelengva
        šokti  žmogui,
Bet kai sparnų nėra
Ir  kojos man -
                      sparnai.
Dejuoja sąnariai
Ir keliai linksta,
Ir atsikvėpti jau nėra jėgų-
O muzika girtai kvatojasi,
Jai linksma..
Matyt, kaip skraidom be sparnų...