Apie sonetą gal jau mano perneyg senoviškas supratimas, tai pastabos apie kūrinį – bendro pobūdžio.
Idėja patiko.
Bet pasirodė per daug aprašinėjama (Nieko nesigirdi aplink, visas antras posmas, trečiame vėl aplink, paskui nieko nematyti, bet akys ilgesingai žvelgia tolyn – kažin, kiek tamsoje ilgesingas tas žvilgsnis).
Kad taip patikslinus, išgryninus... (išryškinus tai, kas be galo svarbaus – medžiams ošiant – kabo ramioje ir tylioje naktyje). Ar širdis tikrai suakmenėja? Iš baimės? Gal ir nejauku toje naktyje, bet jei vedama į ilgesį, ar per tokius šiurpus?
Kažko laukimą, nerimą įsivaizduoju, pavyzdžiui, išreikštą taip (vienas iš variantų)
 
Sustoju... Ir klausaus ošimo medžių...
Naktis tyli, rami!
Tyla, lyg — kapinių.
 
Girdžiu... Atsigręžiu...
Ir vėl girdžiu!
Širdis suakmenėja (o gal nerimsta, pašoka, apmiršta ar pan.)
 
O nieko nematyt!
Pritilo viskas...
Žvelgiu tolyn,
Į ten taip traukia!
 
Ak, supratau!
Tai — ilgesys!
 
Na bet  pavadinimas – Garsai ir jausmai – autorinį variantą pateisina...

įtikinančios mintys