Sustoju... Ir klausaus ošimo medžių...
Naktis tyli, rami!
Nieko nesigirdi aplink...
Tyla, lyg — kapinių.

Kažką išgirstu... Atsigręžiu...
Nieko nėra, gal man tik pasivaideno?
Bet vėl girdžiu!
Širdis suakmenėja — baisu.

Akys dairosi aplink, nieko nematyt!
Aprimo medžiai, aprimo garsai...
Mano akys ilgesingai žvelgia tolyn,
Noriu žengti artyn!

Ir pagaliau supratau!
Tai — ilgesys!