Nespalvotas ruduo, ir gili tuštuma...
Bet svaigina mintis optimizmo banga.
Skruzdelytė maža griauna sienas tvirtas,
Nes auksinė širdis drąsiai žengs per ribas.

Karalystėj sapnų pamačiau aš save.
Tyliai sode verkiu, tuštuma akyse.
Visos gėlės aplink virsta kraujo upe,
O dangus tylumoj apsiverkia drauge.

Ir staiga prabundu! Akyse tamsuma...
Bet dėl to ne baisu, praeities nebėra.
Užaugintus vaisius skainiosiu dabarty,
Bet dėl to nebaugu, juk esu aš stipri!

Ir prašvis danguje saulė perlų skraiste.
Mano ašaros ten - liks toli, danguje.
Šviesiaplaukė naktis išbarstys jas toli...
Jų daugiau neprireiks artimoj ateity.