Kovo 10-sios kalendoriaus lapeliu pristabdytas laikas
Realybė atrodė neprotingai, tarsi sušaržuota: dvasioje gi su odisėjais iš Žuvies žvaigždyno susižinojau ir pabendravau anksčiau, kai dar Kandžius nebuvo išėjęs. Tačiau tuomet jie neišsiskyrė iš kasdienybės – kaip įprasta patys sau atrodėme svarbesni, reikalingesni, įdomesni, verti susilaukti pagarbos ir pripažinimo. Ir vėliausiu savo laiku, beje, negalvojau, kad tokios viltys perdėtos. Tačiau tikra ir tai, kad prasišvintantis aušra rytas ir saulės patekėjimas nebuvo man šventė – tai lyg durų atidarymas į kitą dieną, o darbas joje dažniausiai įprastas, išmoktas anksčiau. Taip buvo ir kovo 10 d. – pirmiausia tai darbo, tai duonai pelnyti diena. Ir saulė tekėjo truputį anksčiau, negu aną rytą. Net nuojautose nei menkiausių požymių, kad atverstas kalendoriaus lapelis užsiliks, kad pirmiausia iš jo atsiras dvasinė pažintis su varduvininkais. Ir ar galėjau pamanyti, kad greitai priartėja laikas, kai man ypatingiau prireikia pastudijuoti kalendoriaus lapelio biografiją.
–Te jos, tavo, dzieduli, studijos, užtrunka kuo ilgiau. Gal man per šį laiką pavyktų nupiešti šilinių dzūkų krašto žemėlapį. Nemažėja jis. Priešingai. Auga jis. Supranti? Auga. Pradžioje maniau, kad pakaks pasidairyti po Kabelių, Ratnyčios ir Marcinkonių parapijas ir... baigta – lipki, bobute, iš vežimo. O štai pažiūrėk kur jau nuklydusi, kur dairausi. Tu žinai, dzieduli, kur Naugardukas? – pakalbėjo Poe.
– Aš jai siūliau pasidairyti po Vilnių ir paieškoti žydą. Et, užstrigo jo pavardė, bet judu, dzieduli, labai panašūs. Abu vežėjai. Sakau jai, kad nors rečiau, bet stebuklų būna. Ką gali žinoti – o gal suras? Gal pavyks įsiprašyti, kad nuvežtų į Naugarduką. Įdomi kelionė būtų. Jis kadaise į Vilnių atvežė Adomą. Žinai gi tokį, Adomą Mickevičių, poetą.
– Palauk, Pro, palauk. Ne su tavimi dabar kalbuosi, – papriekaištavo Poe.
– Tačiau reikalas rimtesnis, negu kalbėtumei tik su manimi. Vėliau tokie dalykai darysis dar labiau neįmanomi, o stebuklų irgi retės. Jų paramos prisišaukti bus sunkiau. Beje, dziedulis, tikiuosi, tai irgi gali liudyti, juolab, kad nemenką patirtį turi: ieškoti, ieškoti ir...
– Ir nesurasti, – padėjau jai ištari. – Taip, Pro, tu teisi. O dėl stebuklų, tai pernelyg jų nenorėčiau neigti. Man regisi, kad jų yra daugiau, negu pasirengę juos pripažinti. Netgi gerokai daugiau. Tačiau suprantu, kad tu, Poe, pakalbėjai apie mano kaip karietos vežėjo patirtį
– Jau didesnę kaip dvidešimties metų patirtį.
– Visaip, Pro, ją matuoju. Visaip.
– Aš pagal užrašus tavo, dzieduli. Ne specialiai, bet kaip Pro (proza). Man tai kaip pareiga. Jeigu ką primirštum, ką parašęs, nesikuklinki teirautis. Šį kartą omenyje turėjau tokį tekstuką. Paklausyk.
Klausiau ir girdėjau:
„1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min eteryje pasigirdo radijo signalas Prieš tai savaitraštis „Kalba Vilnius“ parašė:
Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai jis sako, kad susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į gilesnius amžius. Karieta menkutė, o ant vieno jos rato stipino užrašas: tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
– Taip, taip, – pabandžiau nutildyti man vis skaudančią atmintį, tačiau tuoj pat pagalvojau: bet kodėl, a? kodėl turėčiau ją tildyti? Žvilgt – ten, žvilgt – kitur, žvilgt ir į kalendorių, į jo daug kartų apžiūrinėtą, mintinai išmoktą kovo 10 d. lapelį ir pirmą kartą sužinau, (taigi, pirmą kartą sužinau!), kad ne aš jį atverčiau. Ir tai, ko gero, panašu į stebuklą. Tegu nedidelį, labai privatų, bet tai būdavo mano pirmas naujos dienos darbas. Apie tai, kad galėčiau apsieiti be jo, kad gal kada kitaip pasitaikę, net ir kalbos negalėję būti. Ir štai atsitinka, kad dvasia sujunda taip, tartum iš neužversto lapelio pats Kandžius tartų:
– Dzieduli, būkime šiuolaikiniai, būkime nūdienos žmonės, būkime kartu su jos varduvininkais.
– Būkim, būkim, Kandžiau, – išgirstu ir save, kaip aną dieną ir puikiai atsimenu, kaip jis tą padaro – atverčia 2017 metų kovo 10 dienos lapelį – be mano bet kokios paramos. Atverčia jį savarankiškai, netgi nepaprašytas. Neįtikėtina, kad galėjau ir tokį dalyką užmiršti. Ak tu, Amnezija, ak, vienaake, ar ateis laikas, kai būsiu tikras, kad tavimi atsikratęs?
Tyliu, kaip musę perkandęs, nes žinau, kad ir Pro su Poe tuo nepatikės.
O aš pats?
– Dzieduli, ar kas negerai, – pajutusi permainas mano dvasioje paklausė Poe ir nepalaukusi, ką pasakysiu, guodė: – Būna, būna. Ir man taip pasitaiko, kai nesupranti, kas atsitinka. Kodėl atsitinka.
– Na taip, būna, būna. O aš pasakysiu, kas man atsitiko. Ką tik. Dabar. Atsiminiau, kad anas žydas, apie kurį kalbėjo Pro ir kuris savo briku atvežė Adomą į Vilnių yra Jankelis. Jis buvo Myro miestelio pirklys. Žvilgterėki, Poe, kaip ši vietovė atrodanti tavo žemėlapyje.
– Pas mane ten irgi šilinių dzūkai. Argi galėtų taip būti? Tačiau kai pagalvoji, kad jeigu su briku į Vilnių atvažiuojama, tai anuomet ne taip toli. Sakyčiau, kad dabar tokia kelionė gerokai tolimesnė.
– Mat kaip! Sakai „gerokai tolimesnė“. Hm. Tačiau regisi, kad priverstas liudyti, kad vizuali realybė dvasioje atsispindi kitaip. Ten kilometrai lyg ir neegzistuoja. Pro, kaip tu manai? Užsiplepėjome mes?
– Norėčiau, kad iš ten, iš dvasios, kažkas atneštų kad ir mano autoportretą. Nemanau, kad pati save atpažinčiau. Tikrai nemanau. Ir būna taip, kai atrodo plepi plepi, o vėliau sužinai, kad kaip tiesiu taikymu – tiesiog į akį.
Su Poe nelaukėme, kad taip galėtų pasakyti Pro. Tačiau taip pasakiusi ji irgi nelaukė, ką jai pasakysime. Jai buvo aktualiau prisiminti aną seną tekstą iš „ Kalba Vilniaus“ ir tęsti jo skaitymą.
Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą žmogaus širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net tėvo mėgstamiausią dainą užtraukė. Tačiau apie tai sužinosite įsijungę radijo imtuvus. .
– Sakyk, dzieduli, – klausė ji, – kada mums juos įsijungti? Taip, taip – kada? O jeigu pasirodytų, kad per vėlu, pavėluojame, tai ar reikalingi tokie užrašai? Tačiau kalbu ne tik apie radijo imtuvus ir užrašus, bet ir apie žemėlapius. Ir prašau, Poe, nebūk impulsyvi. Pradžioje pagalvok, o tuomet išgirsk:
– Žodis suteikiamas Poe, šilinių dzūkų krašto kartografei.
– Taip ir pamaniau, kad manęs neapleisi, – atsiliepė Poe. – Dėkinga tau, Pro, už tokį rūpestį, tačiau neabejok, kad gerai suvokiu posakio esmę: devyni amatai – dešimtas badas. Nepersistenk, Pro, kad ir nuoširdžiausias patarimais. Aš irgi pradedu rūpintis, kad tuo niekas neabejotų. Jaučiu, žinau, kad ir toks užsiėmimas dabar labai reikalingas. Ką? Netiki? Tuomet norėčiau, kad mano tokį pasižadėjimą ir kiti girdėtų:
Skaitau, o gerklėje – nė žodžio.
Tikrai po sielą vaikščioja žvaigždynas...
Nepykit, žmonės, kad jį šitaip rodau –
Jau gali būti, kad kitaip nemoku,
Bet argi tai svarbu? –
Ir – pauzė. Liovėsi deklamuoti Poe. Ir paprašė, kad jeigu ji suklystų, būtinai ją stabdyčiau. Būtinai, nes kalbant jautrius sielai dalykus yra žymiai didesnė galimybė klysti, o būtinybė nesuklysti – labiau reikalinga.
Tylėjau. Ji neklydo. Tačiau jeigu būtų klydusi, irgi būčiau tylėjęs, manydamas, kad aš apsirikau, aš.
Bet argi tai svarbu,
Jeigu ir vėl kartu su Meilutyte
(net nežinau, kur kapas jos)
Karietą rengiam į kelionę
Ir pulką paukščių dovanojam.
O režisiere, o Audrone,
Palikim mirtį: tu – esi.
Aš sugrįžtu atgal
Tu išeini į priekį, į DABAR
Ir perskaitai iš mažo atviruko:
Ačiū Jums už pasitikėjimą manimi.
Ačiū Jums už dorą ir gerą širdį.
Ačiū Jums, kad Jūs esate
Į kelionę... į pirmą kelionę karietą siunčiu
Ir laiminu tuos, kas jau esate ir kas dar būsite joje
Jūsų režisierė Audronė
– Pranuci, kažką nori pasakyti? Matau, kad – nori. Tačiau vis kažkodėl dar nesiryžti. Kodėl, vežėjau? O kad prie kalendoriaus lapelio ateini pasimelsti, tai mudvi su Poe gerai žinome. Tuomet netgi geriau suprantame, kaip žmogui sunku, kai mato, girdi, kaip kažkas apspjaudo jam šventus dalykus. Ne, išpažintis tavo mums nereikalinga, bet kalbėk, vežėjau.
– Ne dabar, Poe. Ne dabar, Pro. Irgi žinote, kad antroji lapelio pusė tuščia. Dangus gal ir gali būti tuščias, bet tik ne kovo 10 dienos kalendoriaus lapelio popierius.
... Praeivis* išgirdo, stabtelėjo, atsiminė, pakalbėjo. Sau ir tiems, kas moka jį girdėti..
– O, kiek anksčiau mačiau kalendoriaus lapelių... Vaizdas nelabai kinta: siena, pavidalas tradicinis... Saulė teka... diena kabo... vieno ar kito vardadienis...
Bet dabar suprantu, kad ankstesnius vis tiek kitaip perskaitydavau. Dabar pasirodė, kad kiekviena diena žmogui kaip šventadienis. Nes širdis gali pavargti ir akyse aptemti... o kiek daug pasakų tūkstantinėje laiko rašomoje knygoje, kiek gali paskaityti ir parašyti pats... Laiko duota, bet kada gana.
Kandžius pristabdė laiką, tas teisybė. Todėl Kovo 10-osios lapelį perversti ir nekilo ranka, nes labai susijusi su širdimi.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...