Kovo 10-sios kalendoriaus lapeliu pristabdytas laikas

  Realybė atrodė neprotingai, tarsi sušaržuota: dvasioje gi su odisėjais iš Žuvies žvaigždyno susižinojau ir pabendravau anksčiau, kai dar Kandžius nebuvo išėjęs. Tačiau tuomet jie neišsiskyrė iš kasdienybės – kaip įprasta patys sau atrodėme svarbesni, reikalingesni, įdomesni, verti susilaukti pagarbos ir pripažinimo. Ir vėliausiu savo laiku, beje, negalvojau, kad tokios viltys perdėtos. Tačiau tikra ir tai, kad prasišvintantis aušra rytas ir saulės patekėjimas nebuvo man šventė – tai lyg durų atidarymas į kitą dieną, o darbas joje dažniausiai įprastas, išmoktas anksčiau. Taip buvo ir kovo 10 d. – pirmiausia tai darbo, tai duonai pelnyti diena. Ir saulė tekėjo truputį anksčiau, negu aną rytą. Net nuojautose nei menkiausių požymių, kad atverstas kalendoriaus  lapelis užsiliks, kad pirmiausia iš jo atsiras  dvasinė pažintis su varduvininkais. Ir ar galėjau pamanyti, kad greitai priartėja laikas, kai man ypatingiau prireikia pastudijuoti kalendoriaus lapelio biografiją.
  –Te jos, tavo, dzieduli, studijos, užtrunka kuo ilgiau. Gal man per šį  laiką pavyktų nupiešti šilinių dzūkų krašto žemėlapį. Nemažėja jis. Priešingai. Auga  jis. Supranti?  Auga. Pradžioje maniau, kad pakaks pasidairyti po Kabelių, Ratnyčios ir Marcinkonių  parapijas ir... baigta – lipki, bobute, iš vežimo. O štai pažiūrėk kur jau nuklydusi, kur dairausi. Tu žinai, dzieduli, kur Naugardukas? – pakalbėjo Poe.
  – Aš jai siūliau pasidairyti po Vilnių ir paieškoti žydą. Et, užstrigo jo pavardė, bet judu, dzieduli, labai panašūs. Abu vežėjai. Sakau jai, kad nors rečiau, bet stebuklų būna. Ką gali žinoti – o gal suras? Gal pavyks įsiprašyti, kad nuvežtų į Naugarduką. Įdomi kelionė būtų. Jis kadaise  į  Vilnių atvežė Adomą. Žinai gi tokį, Adomą Mickevičių, poetą.
– Palauk, Pro, palauk. Ne su tavimi  dabar  kalbuosi, – papriekaištavo Poe.
– Tačiau reikalas  rimtesnis, negu kalbėtumei tik su manimi. Vėliau tokie dalykai darysis dar labiau neįmanomi, o stebuklų irgi retės. Jų paramos prisišaukti  bus sunkiau. Beje, dziedulis, tikiuosi, tai irgi gali  liudyti, juolab, kad nemenką patirtį turi:  ieškoti, ieškoti  ir...
  – Ir nesurasti, –  padėjau jai ištari. – Taip, Pro, tu teisi. O dėl  stebuklų, tai pernelyg jų nenorėčiau neigti. Man regisi, kad jų yra daugiau, negu pasirengę juos pripažinti. Netgi gerokai daugiau. Tačiau suprantu, kad tu, Poe, pakalbėjai apie mano kaip karietos vežėjo patirtį
– Jau  didesnę kaip dvidešimties metų patirtį.
– Visaip, Pro, ją matuoju. Visaip.
– Aš pagal užrašus tavo, dzieduli. Ne specialiai, bet kaip Pro (proza). Man tai kaip pareiga. Jeigu ką primirštum, ką parašęs, nesikuklinki teirautis. Šį kartą omenyje turėjau tokį  tekstuką. Paklausyk.
 
  Klausiau ir  girdėjau:
  „1994 m. sausio 15 d. 10 val. 30 min  eteryje pasigirdo radijo signalas Prieš tai savaitraštis „Kalba Vilnius“ parašė:
  Keistokai atrodo, kai viduržiemyje žmogus kinko karietą. Dar keisčiau girdėti, kai jis sako, kad susiruošė ieškoti žmogaus širdies, kad ieškos tol, kol ją suras, jeigu net tektų nuvažiuoti į gilesnius amžius. Karieta menkutė, o ant vieno jos  rato stipino  užrašas: tikime ir abejojame, abejojame ir tikime.
  – Taip, taip, – pabandžiau nutildyti man vis skaudančią atmintį, tačiau tuoj pat pagalvojau: bet kodėl, a? kodėl turėčiau ją tildyti? Žvilgt – ten, žvilgt – kitur, žvilgt ir į kalendorių, į jo daug kartų apžiūrinėtą, mintinai išmoktą kovo 10 d. lapelį ir pirmą kartą sužinau, (taigi, pirmą kartą sužinau!), kad ne aš jį atverčiau. Ir tai, ko gero, panašu į stebuklą. Tegu nedidelį, labai privatų, bet tai būdavo mano pirmas naujos dienos darbas. Apie tai, kad galėčiau apsieiti be jo, kad gal kada kitaip pasitaikę, net ir kalbos negalėję būti. Ir štai atsitinka, kad  dvasia sujunda taip, tartum iš neužversto lapelio pats Kandžius tartų:
   – Dzieduli, būkime šiuolaikiniai, būkime nūdienos žmonės, būkime kartu su jos varduvininkais.
  – Būkim, būkim, Kandžiau, – išgirstu ir save, kaip aną dieną ir puikiai atsimenu, kaip jis tą padaro – atverčia 2017 metų kovo 10 dienos lapelį – be mano bet kokios paramos. Atverčia jį savarankiškai, netgi nepaprašytas. Neįtikėtina, kad galėjau ir tokį dalyką užmiršti. Ak tu, Amnezija, ak, vienaake, ar ateis  laikas, kai būsiu tikras, kad tavimi atsikratęs?
  Tyliu, kaip musę perkandęs, nes žinau, kad ir Pro su Poe tuo nepatikės.
    O aš pats?
  – Dzieduli, ar kas negerai, – pajutusi permainas mano dvasioje paklausė Poe ir nepalaukusi, ką pasakysiu, guodė: –  Būna, būna. Ir man taip pasitaiko, kai nesupranti, kas atsitinka. Kodėl atsitinka.
  – Na taip, būna, būna. O aš pasakysiu, kas man  atsitiko. Ką tik. Dabar. Atsiminiau, kad anas žydas, apie kurį kalbėjo Pro ir kuris savo briku atvežė Adomą į Vilnių yra Jankelis. Jis buvo Myro miestelio pirklys. Žvilgterėki, Poe, kaip ši vietovė  atrodanti  tavo žemėlapyje.
  – Pas mane ten irgi šilinių dzūkai. Argi galėtų taip būti? Tačiau kai pagalvoji, kad jeigu su briku į Vilnių atvažiuojama, tai anuomet ne taip toli. Sakyčiau, kad dabar tokia kelionė gerokai tolimesnė.
  – Mat  kaip! Sakai „gerokai tolimesnė“. Hm. Tačiau regisi, kad priverstas liudyti, kad vizuali  realybė dvasioje atsispindi kitaip. Ten  kilometrai lyg ir neegzistuoja. Pro, kaip tu manai? Užsiplepėjome mes?
  – Norėčiau, kad iš ten, iš dvasios, kažkas  atneštų kad ir  mano autoportretą. Nemanau, kad pati save  atpažinčiau. Tikrai nemanau. Ir būna taip, kai atrodo plepi plepi, o vėliau sužinai, kad kaip tiesiu taikymu – tiesiog į akį.
  Su Poe nelaukėme, kad taip galėtų pasakyti Pro. Tačiau  taip pasakiusi ji irgi nelaukė, ką jai pasakysime. Jai buvo aktualiau prisiminti aną seną tekstą iš „ Kalba Vilniaus“ ir tęsti jo skaitymą.
  Ne, žmogeli! Su tokia karieta, jeigu tą žmogaus širdį ir surasi, tai pamesi. Todėl dar keisčiau matyti aktorių Tomą Vaisietą. Manytume, patenkintas, jeigu net tėvo mėgstamiausią dainą  užtraukė. Tačiau  apie tai  sužinosite įsijungę radijo imtuvus. .
  – Sakyk, dzieduli, – klausė ji, – kada mums juos įsijungti? Taip,  taip – kada? O jeigu pasirodytų, kad per vėlu, pavėluojame, tai ar reikalingi tokie užrašai? Tačiau kalbu ne tik apie radijo imtuvus ir užrašus, bet ir  apie žemėlapius. Ir prašau, Poe, nebūk impulsyvi.  Pradžioje pagalvok, o tuomet išgirsk:
  – Žodis suteikiamas Poe, šilinių dzūkų krašto kartografei.
  – Taip ir pamaniau, kad manęs neapleisi, – atsiliepė Poe. – Dėkinga tau, Pro, už tokį rūpestį, tačiau neabejok, kad gerai suvokiu posakio esmę: devyni amatai – dešimtas badas. Nepersistenk, Pro, kad ir nuoširdžiausias patarimais. Aš irgi pradedu  rūpintis, kad  tuo niekas  neabejotų. Jaučiu, žinau, kad ir toks užsiėmimas dabar labai reikalingas. Ką?  Netiki? Tuomet  norėčiau, kad  mano tokį pasižadėjimą ir kiti girdėtų:

Skaitau, o gerklėje – nė žodžio.
Tikrai po sielą vaikščioja žvaigždynas...
Nepykit, žmonės, kad jį šitaip rodau –
Jau gali būti, kad kitaip nemoku,
Bet argi tai svarbu? – 
   
       Ir – pauzė. Liovėsi deklamuoti Poe. Ir paprašė, kad  jeigu  ji suklystų, būtinai ją stabdyčiau. Būtinai, nes kalbant jautrius sielai dalykus yra žymiai didesnė galimybė klysti, o būtinybė nesuklysti – labiau reikalinga.
  Tylėjau. Ji neklydo. Tačiau jeigu būtų klydusi, irgi būčiau tylėjęs, manydamas, kad aš apsirikau, aš.

Bet argi tai svarbu,
Jeigu ir vėl kartu su Meilutyte
(net nežinau, kur kapas jos)
Karietą rengiam į kelionę
Ir pulką paukščių dovanojam.
O režisiere, o Audrone,
Palikim mirtį: tu – esi.
Aš sugrįžtu atgal
Tu išeini į priekį, į DABAR
Ir perskaitai iš mažo atviruko:
 
  Ačiū Jums už pasitikėjimą manimi.
  Ačiū  Jums už dorą ir gerą širdį.
  Ačiū Jums, kad Jūs esate
  Į kelionę... į pirmą kelionę karietą siunčiu
  Ir laiminu tuos, kas jau esate ir kas dar būsite joje
                              Jūsų režisierė Audronė  

  – Pranuci, kažką nori pasakyti? Matau, kad – nori. Tačiau vis kažkodėl dar nesiryžti. Kodėl, vežėjau? O kad prie kalendoriaus lapelio ateini pasimelsti, tai mudvi su Poe gerai  žinome. Tuomet netgi geriau suprantame, kaip žmogui sunku, kai mato, girdi, kaip kažkas  apspjaudo jam šventus dalykus. Ne, išpažintis tavo mums nereikalinga, bet kalbėk, vežėjau.
  – Ne dabar, Poe. Ne dabar, Pro. Irgi žinote, kad antroji lapelio pusė tuščia. Dangus gal ir gali būti tuščias, bet tik ne kovo 10 dienos kalendoriaus  lapelio popierius.

  ... Praeivis* išgirdo, stabtelėjo,  atsiminė, pakalbėjo. Sau ir tiems, kas moka jį girdėti..
  – O, kiek anksčiau mačiau kalendoriaus lapelių... Vaizdas nelabai kinta: siena, pavidalas tradicinis... Saulė teka... diena kabo... vieno ar kito vardadienis...
  Bet dabar suprantu, kad ankstesnius vis tiek kitaip perskaitydavau. Dabar pasirodė, kad kiekviena diena žmogui kaip šventadienis. Nes širdis gali pavargti ir akyse aptemti... o kiek daug pasakų tūkstantinėje laiko rašomoje knygoje, kiek gali paskaityti ir parašyti pats... Laiko duota, bet kada gana.
  Kandžius pristabdė laiką, tas teisybė. Todėl Kovo 10-osios lapelį perversti ir nekilo ranka, nes labai susijusi su širdimi.