* * *
Lyja pragaro pykčiu dygiuoju –
Semia nerimas dangų ir drasko...
Jūra, jūra, lyg skausmas banguoji –
Rankos maldai iškeltos it vaško –

Maldai rankos pakeltos seniai
Jau sustingę bangų sūkury!
...Nenuskęsta tvane kūriniai
Kažkodėl tik pikti, negeri...

Pragarai, pragarai, pragarai
Piktą meną pasiutiškai vertina –
Kaip pasaulį žudyt tobulai,
Išmokyt sukapoti kaip artimą,

Kaip išduoti, apšmeižti, nekęsti,
Kaip išlupti Šviesai akis
Ir Teisybei į Širdį įkąsti,
Kaip išspardyti Žemės viltis...

Ar lizdų jau velniai nebesuka,
Neužtvindo sielų siera?
Gi, išgirdę tą tvano pasaką,
Atsidūstam... o kur jų nėra,

Lyja pragaro pykčiu dygiuoju,
Semia nerimas dangų ir drasko...


                     * * *
Kiekvienas Tavo žiedas, lyg žvaigždė sapnų
Pro mano širdį, Žeme, pratekėjo!
Dabar aš mitų pamariu einu –
Tai Pano lydima, tai žalio Tvano vėjo,

Bėdugne kvepiančiu, nervingu neramiu –
Tylos melodijose girių girios maudos
Ir slenksčiai paliktų liūdnų namų,
Ir mano obelų sutryptos raudos...

Kažkas dar dovanot norėtų pušį man tenai,
Bet ji raudotų vien lietum melsvuoju...
O man vaidenas marių vandenai,
Kuriais aš dykumas alsias užkloju,

O man vaidenasi pušynas debesy,
Kai giesmėje baltoj Čiurlionio Pienė skrido,
Dūdelės nendrių muzika šviesi
Ir Kalnas virš žvaigždėms išlyto šydo –

Kiekvienas Tavo žiedas, lyg žvaigždė sapnų
Pro mano širdį, Žeme, pratekėjo...