Šiandien eisiu į žmones; tai taip retai benutinka.
Vis dažniau, jei nepasakau, bent pagalvoju –
Kas žino, gal paskutinį kartą?
Kas žino?
Man tiek daug metų, tokia virpanti žvakės liepsnelė,
Bet kurią akimirką galinti užgesti.
Atsiminkit mane, žmonės, tokią.
Atminkit.
Ištraukiu tėvo dovanotus tamsaus gintaro karolius –
Kai sugrįžo gyvas iš savo kartos Sibirų, gulagų,
Vienintelei dukteriai – būk laiminga.
Laiminga.
O aš jų niekada taip ir nesegėjau; jie vis netiko
Prie nuovargio veide, nuospaudų delnuose,
Tik retkarčiais palaikydavau rankose, kad jos sušiltų.
Ir siela.
Šiandien eisiu į žmones; su drabužėliais, pirktais
Humanoj
Ir tėvo dovanotais karoliais – gintaro juodo.
Mano karta jau parėjo iš savo gulagų,
Parėjo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-06-06 14:57:10
Viskas taip tikra, jautru, taupu... Turiu mamos palikimą - gintaro karolius, todėl labai palietė, ačiū...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-06-06 02:21:06
Humana ir juodi gintaro karoliai... Tikrai gera potekstė, jau vien iš šių dviejų dalykų.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-06-05 16:11:03
Subtiliai stipru. Geras darbas.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2017-06-05 13:30:20
Pelėdai irgi patiko.
5. Geresnio kol kas šiandien nieko neradau..
Vartotojas (-a): Aitvaras
Sukurta: 2017-06-05 08:33:00
Puikus tekstas, išjaustas ir tikras. Atliepią realybę, bet pateiktas skoningai. Man patiko.
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-06-05 07:19:15
Skalsiai, jautriai, vaizdingai ir giliamintiškai.