Šiandien eisiu į žmones; tai taip retai benutinka.
Vis dažniau, jei nepasakau, bent pagalvoju –
Kas žino, gal paskutinį kartą?
Kas žino?
 
Man tiek daug metų, tokia virpanti žvakės liepsnelė,
Bet kurią akimirką galinti užgesti.
Atsiminkit mane, žmonės, tokią.
Atminkit.
 
Ištraukiu tėvo dovanotus tamsaus gintaro karolius –
Kai sugrįžo gyvas iš savo kartos Sibirų, gulagų,
Vienintelei dukteriai – būk laiminga.
Laiminga.
 
O aš jų niekada taip ir nesegėjau; jie vis netiko
Prie nuovargio veide, nuospaudų delnuose,
Tik retkarčiais palaikydavau rankose, kad jos sušiltų.
Ir siela.
 
Šiandien eisiu į žmones; su drabužėliais, pirktais Humanoj
Ir tėvo dovanotais karoliais –  gintaro juodo.
Mano karta jau parėjo iš savo gulagų,
Parėjo.