Tu kada nors išeisi – nebeliks jau nieko –
Rugsėjo vėjas saujom vasarą tolyn nuneš.
Gal pienių paskutiniai kris pūkai lyg sniegas,
Tik vienas pūkas dar virpės voratinkly. Tai – aš...
Laikys plona gija, kol vakariniai gūsiai
Galiausiai ją nutrauks ir uosio lapai suvirpės:
Nebūsit jūs kartu, jau niekuomet nebūsit...
Ateis juoda nakties tyla ir niekas nekalbės.
O aš užmigsiu nesulaukęs ryto
Išsaugojęs tiktai sapnuos beprasmes svajones.
......................................................................................................
Ak, tie pūkai – sunkiais grumstais nukrito
Ant Žemės, kurioje kadaise buvom mes...
2016 kovo 16 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-02-26 17:40:39
Beprasmių svajonių nebūna tiktai jos arba įgauna trokštamą pavidalą arba ne.
Labai graži jausmų ir minčių raiška.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-02-26 12:14:51
sutinku, kad mažas stebuklas, gal net ne visai mažas, nes kiekvieną sykį priverčia širdį stipriau plakti, giliau jausti, įkvėpti ir pasinerti į jūsų atskleistą eilėraščio pasaulį...
Vartotojas (-a): sada
Sukurta: 2017-02-26 10:41:32
Jaudinantis kūrinys. Tik pūkeliai esame... ir grumstais krentame... Ačiū, kad rašote, smagu skaityti.
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2017-02-26 09:29:51
lengva pradžia, sunki pabaiga...kaip pažįstama...jaudina.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2017-02-26 04:17:34
Būk drūtas! Taip atsitiko, kad prieš kelias minutes klausiausi P. Širvio. Pamaniau – panašūs gi!
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-02-26 00:18:40
Sužavėjo... Sujaudino... Ypač 4-a eilutė.