Verkauja žemė.
Gal skauda?
O gal tai ne ji;
gal mano lopšy
Savęsp(i) atmintį kalbina.
Laikas toks,
kai ant padų žmogus
vis daugiau išnešioja kelių –
būna, kai net žinoti nenori,
kur, pasirinkęs jį tokį,
nueiti gebės
Sakai,
ant padų žmogus
vis daugiau išnešioja kelių,
bet ratais (turbūt) išvežioja daugiau.
O – antai! – pažiūrėki į dangų,
jie, keliai, po lėktuvų sparnais
nuo Arktikos iki Antarktikos.
Neretai juos giliai
jūros marios, okeanai skandina,
tačiau plaukia ir plaukia laivai
mažesni, didesni, dideli
kaip miestų namai daugiaaukščiai.
Triumai talpūs kaip požemiai –
jeigu reikia – bažnyčią statyk.
Ką bažnyčią! –
poligoną statyk,
kad ir atominiam karui.
Verkauja žemė, kaip nuotaka,
bet kažin – ar skauda?
Tu, lopšy, nemanyk,
kad galėčiau apeiti tave, neišgirsti –
žvaigždės budi prie tavo dalios.
Po tavęs nieko daugiau,
ką galėčiau turėti, nebūna –
Net ir paslaptys visos jau buvę.
Budi žvalgybos prie tavo dalios –
CŽV, KGB,
prostitucija budi, vynas...
Redaktorius:
– O! o! arba šū, Pranuci, neskanu. Smirda. Kviesk prie tekstų Poe (poeziją), kviesk Pro (prozą). Kažko protingiau negaliu pasakyti. O va taip, kaip čia, tai kam to reikia? Girdžiu, skambina varpai, o kam skambina, argi pasakysi?
– O jeigu tai kaip konspektas?
– Ne, ne. Ir į konspektą nepanašu. Nepyk, Pranuci, bet neskanu, smirda. Norėčiau, kad bent per televiziją pamatytum, kaip atrodo kilimai po 45 JAV prezidento kojomis. Šiandieną pirmoji diena...
– Kalbi apie Donaldą Trumpą?
– Negi apie Žemaitės Vingių Joną...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-21 22:08:22
Vau, kiek budėtojų! Ir kokie visi reikšmingi...
Jeigu Žemaitės Vingių Jonas būtų buvęs pinigais apšalęs, tai ir jam būtų klojami kilimai po kojų.
Įdomus kūrinys.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-01-21 12:22:59
Komentaro nerašau vien tam, kad kažką parašyčiau. Sudėtinga kartais (bent jau man) suformuluoti.
Taigi ir dabar, daug neišvedžiojant, tik žodelis Redaktoriui – ne visai jau viskas šū. Iš Savęs galima ištraukti begales fragmentų, labai skirtingų, ir juos žvalgyti. Dangų, žemę, požemius.
Juk Savęsp(i) atmintį kalbina, patirtį mala.
Tu, lopšy, nemanyk,
kad galėčiau apeiti tave, neišgirsti –
žvaigždės budi prie tavo dalios > man rodos, čia esmė. Kita – įvairūs keliai.