Verkauja žemė.
Gal skauda?
O gal tai ne ji;
gal mano lopšy
Savęsp(i) atmintį kalbina.
Laikas toks,
kai ant padų žmogus
vis daugiau išnešioja kelių – 
būna, kai net žinoti nenori,
kur, pasirinkęs jį tokį,
nueiti  gebės

Sakai, ant padų žmogus
vis daugiau išnešioja kelių,
bet ratais (turbūt) išvežioja daugiau.
O – antai! – pažiūrėki į dangų,
jie, keliai, po lėktuvų sparnais
nuo Arktikos iki Antarktikos.
Neretai juos giliai
jūros marios, okeanai skandina,
tačiau plaukia ir plaukia laivai
mažesni, didesni, dideli
kaip miestų namai daugiaaukščiai.
Triumai talpūs kaip požemiai –
jeigu reikia – bažnyčią statyk.
Ką bažnyčią! –
poligoną statyk,
kad ir atominiam karui.

Verkauja žemė, kaip nuotaka,
bet kažin – ar skauda?

Tu, lopšy, nemanyk,
kad galėčiau apeiti tave, neišgirsti –
žvaigždės budi prie tavo dalios.
Po tavęs nieko daugiau,
ką galėčiau turėti, nebūna –
Net ir paslaptys visos jau buvę.
Budi žvalgybos prie tavo dalios –
CŽV, KGB, 
prostitucija budi, vynas...

Redaktorius:
– O! o! arba šū, Pranuci, neskanu. Smirda. Kviesk prie tekstų Poe (poeziją), kviesk Pro (prozą). Kažko  protingiau negaliu pasakyti. O va taip, kaip čia, tai kam to reikia? Girdžiu, skambina  varpai, o kam skambina, argi pasakysi?
– O jeigu tai kaip konspektas?
–  Ne, ne. Ir į konspektą nepanašu. Nepyk, Pranuci, bet neskanu, smirda. Norėčiau, kad bent per televiziją pamatytum, kaip atrodo kilimai po 45 JAV prezidento kojomis. Šiandieną pirmoji diena...
– Kalbi apie Donaldą Trumpą?
– Negi apie Žemaitės Vingių Joną...