tiek mažai sunerimusių
kad siela išeiti panoro
prasmė gyvent ant
elektros laido
aukščiausia nata pakibo
nemigai suverčia kaltę
lyg katę benamę paglosto
numestu užuojautos kąsniu
savo bejėgiškumą pripažinę
ant penklinės iš laidų
aukštos įtampos
siela įtemptą gamą sugroja
jos misija ne šalutinė
jei basomis per sniegą bėgioja
slėpininga sielos juvelyrika jai
iš kūno pirštinės išsimovus
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-12-07 20:36:12
Įdomu, originalu. Giliai panerta.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2016-12-07 18:53:28
gilus, vos sugebėjau iš jo išnirti...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2016-12-07 14:01:01
Siela - vienintelė styga, kuria pats savininkas gali sugroti.
Deja, daug norinčių jomis groti. Patiko.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2016-12-07 12:04:34
jos misija ne šalutinė
jei basomis per sniegą bėgioja
Tai va ir aš kaip Vingių Jonas, taigis taigis neišmanau, kaip dar „ švariau“ apie tai pasakyti?
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2016-12-07 09:44:15
Gili mintis. Kažkoks tarp esamo ir buvusio.Lyg stovėčiau ant uolos krašto. Geras pamąstymui.