Ak, suprantu,
koks niekšas, kad kitaip nemoku.
Galėčiau patylėti, bet...
ir patylėti – ne.
Esu štai toks,–
net po save, nedorėlį,
išvaikščioju nebodamas, kad skauda
net jeigu taip bažnyčioje,
net jeigu Dievo žodyje,
net jeigu...
Bet leisk man dar minutei susikaupti,
nes nuojautoje išgirstu –
Nepatikėsi, kad gebėčiau dar kažkaip
Ir tavyje, nepadejuodamas skaudėti.
-----------
Šaly Savęsp,
giliau kaip veidrody, kaip šuliny,
žvaigždynais dienoje įsižiebia dangus,
o iš po kojų kelias bėga į akis.
Kas bepavys?
Kas žino, kur jis skuba taip?
kas gena šitaip jį?
Ir atminty dar vis
kūrenasi neužpūsta ugnelė,
kaip žodžiai motinos:
– Skaudėk, sūnau,
ne akmenį, ne akmenėlį auginu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Mira Mira
Sukurta: 2016-11-25 07:49:05
Bet kartais taip norėtus būti akmeniu. Kai skausmas per ilgai neatlėgsta.
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-11-10 22:40:29
Puikiai
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-10 18:34:44
Niekšais nebūna tie, kurie moka taip, o kaip norėtų mokėti - ne.
Tam Dievas ir davė liežuvį, kad žmogus kalbėtų.
Vaizdingas, išminties kupinas kūrinys