Ak, suprantu,
koks niekšas, kad kitaip nemoku.
Galėčiau patylėti, bet...
ir patylėti – ne.
Esu štai toks,–
net  po save, nedorėlį,
išvaikščioju nebodamas, kad  skauda
net jeigu taip bažnyčioje,
net jeigu Dievo žodyje,
net jeigu...
 
Bet leisk man dar minutei susikaupti,
nes nuojautoje išgirstu –
Nepatikėsi, kad gebėčiau dar kažkaip
Ir tavyje, nepadejuodamas skaudėti.
-----------
Šaly Savęsp,
giliau kaip veidrody, kaip šuliny,
žvaigždynais dienoje įsižiebia dangus,
o iš po kojų kelias bėga į akis.
Kas bepavys?
Kas žino, kur jis skuba taip?
kas gena šitaip jį?
 
Ir atminty dar  vis
kūrenasi neužpūsta ugnelė,
kaip žodžiai motinos:
– Skaudėk, sūnau,
ne akmenį, ne akmenėlį auginu.