Neįprastas dalykas, bet jautrus:
sužvengė žirgas
ir pro dienos vartus,
net nežinia iš kur,
net nežinia kaip iš toli
parjojo karžygys
Tu, Dieve, tyčia taip,
ar tai žmogaus lemty
iš anksto parašyta?
Vis Šventieji liovės poteriauti,
o vėlės keliasi ir eina pasitikti –
sulaukė, vis dėlto sulaukė
savi saviškio.
O išbarstyta Lietuva,
o karžygy, išmokęs iškentėti šimtmečius žeme,
o žirge, kelio grįžti neužmiršęs,
kai toks peizažas akyse,
dar laukiu, kad ateitų Marija,
(tegu ne ji, Švenčiausioji),
tačiau su kūdikiu ant rankų.
O vėjas atmintį pašiaušia
užaugusiais, į vyčius ėjusiais,
palaimintais Marijų
– Sūneliai, aukite,
karams užaugusių,
nebūna niekuomet gana
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-11-03 09:31:16
Aktualus ir prasmingas kūrinys. Pasaulyje piktavalių netrūksta.
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2016-11-02 19:03:23
Skaudu.labai
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2016-11-02 16:01:00
– Sūneliai, aukite,
karams užaugusių,
nebūna niekuomet gana
...labai stiprus kūrinys...skausdžiai iki širdies gelmių gelia...ypač paskutinės trys eilutės...skauda labai, ypač motinoms, kada jų vaikus plėšo patrankos...o tų prakeiktų karų pasauliui vis negana...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-11-02 14:52:39
Taip skaudžiai sugėlė...