Neįprastas dalykas, bet jautrus: 
sužvengė žirgas 
ir pro dienos vartus,  
net nežinia iš kur, 
net nežinia kaip iš toli 
parjojo karžygys 

Tu, Dieve, tyčia taip, 
ar tai žmogaus lemty 
iš anksto parašyta? 
Vis Šventieji  liovės poteriauti, 
o vėlės keliasi ir eina pasitikti – 
sulaukė, vis dėlto sulaukė 
savi saviškio. 

O išbarstyta Lietuva, 
o karžygy, išmokęs iškentėti šimtmečius žeme, 
o žirge, kelio grįžti neužmiršęs, 
kai toks peizažas akyse, 
dar laukiu, kad ateitų Marija, 
(tegu ne ji, Švenčiausioji),
tačiau su kūdikiu ant rankų. 

O vėjas atmintį pašiaušia 
užaugusiais, į vyčius ėjusiais, 
palaimintais Marijų 
– Sūneliai, aukite, 
karams užaugusių, 
nebūna niekuomet gana