Publicistiniai: išpažinties fragmentai

I 
Kunige, 
negerai atsitiko – 
žegnojuosi ir mąstau: 
galasžin, kas sugundė 
išpažintį bažnyčiai atlikti. 
Manoji dar vis ta pati, 
pirmą sykį duris atidariusi, 
Iš Ratnyčios į Kabelius 
prieš šimtmetį parvežta. 
Taip, krikštytas, kunige, aš. 
Taip, katalikas esu, 
bet ... vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, 
ir Šventosios  Dvasios, 

iš jos kiek vėliau 
į bolševiką ėjau 
„Internacionalo“ giedoti. 
Poterius užmiršau, 
o jo, kunige – ne. 
Ir dabar, kaip tada: 

Pasaulį seną išardysim, 
Iš pačių pamatų ir tuo 
Naujai pasaulį atstatysim – 
Kas buvo nieks, tas bus viskuo
.  

Kas toliau nuo manęs, 
atsiminti labai nesunku. 
Ir šiandieną į išpažintį sakau: 
pats Viešpats lydėjo mane 
į šitą kelionę. 
Sakė, sumanęs 
kaip tvanu 
komunizmu pasaulį užlieti. 

II 
Kur dingai, kunige, kur? 
Ar ne biesas esi 
po bažnytiniu rūbu? 
Dar lig „amen“ toli, 
išpažintis tik prasidėjusi. 
Grįžk atgal į klausyklą. 
Neužgesk tartum sapnas. 
Suprantu – viskas gęsta, 
laužai inkvizicijų – irgi, 
bet nereikia manyti, 
kad po ugnies tik pelenai, pelenai... 
Žemė, kunige, taip pat po ugnies. 
Tik pažiūrėk, kaip protingai gražu – 
Stovi medžiai kaip žvakės, 
atsirėmę į priešžiemį laiką, 
o lapuočiai be drabužio menkiausio, 
kaip Ieva, kaip Adomas nuogi. 

Ruduo gi, ruduo. 
Ir Dievas tai žino ir mato 
pažymėtą kiekvieną  
sava lemtimi.
Pelėda

2016-10-28 03:04:36

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2016-10-28 21:05:54

oi, kokie ,,fragmentiški" komentarai , sakyčiau nei šiokie, nei tokie arba nei šis, nei tas, o pilnai užtektų protingojo pakeleivio...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-10-28 13:29:49

Gyventumėte Latvijoje būtumėte liuteronas ir nereikėtų atlikti išpažinties. Ten, esantys bažnyčioje, visi vienu metu prisimena savo nuodėmes ir prašo Dievo atleidimo(mintimis, bet ne visais varpais skambindami), o Dievas, per pastorių, atleidžia. Beje, vienu metu mano bendradarbė buvo latvė. 

Ir šiandieną į išpažintį sakau: 
pats Viešpats lydėjo mane 
į šitą kelionę. 
Sakė, sumanęs 
kaip tvanu 
komunizmu pasaulį užlieti. 


Vau, o gal Viešpats čia niekuo dėtas? Gal vis tik visais laikais revoliucijas vykdė patys žmonės. Vieni ieškodami kelių, kaip išbristi iš skurdo, o vedė juos tie, kuriems reikėjo garbės ir turto. Todėl galutinis rezultatas virsdavo nuliu su tam tikrais pasikeitimais ir, galbūt, kai kuriuos buvo galima pasiekti be kraujo praliejimo.
Šiaip ar taip kūrinys nėra banalus, su pamąstymais, įdomus.


 

Vartotojas (-a): Ražas

Sukurta: 2016-10-28 12:17:17

A. Baltakis, paklaustas „kada paskutinį sykį buvai išpažinties?“, atsakė: „kai rašiau paskutinį savo eilėraštį.“
Pranuci, suprask, kad ne „galinį“ ar „baigtinį“, nes už jo, už „paskutinio“ dar bus  kiek lemtis ar Dzievulis leis. Taigi: į sveikatėlę, bet ne po galinę ar baigtinę. Eilėraštis — Savęs išpažinimas, suprask kleboniškoji — taipogi. 

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2016-10-28 11:14:53

Pavadinimas sako apie fragmentus, tas ir atveriama, bet esmė, man rodos, ne įvykiuose, o ta, kad kiekvieno išpažintis vis ta patiiš savęs giliai.
 
galasžin, kas sugundė 
išpažintį bažnyčiai atlikti. 
Manoji dar vis ta pati… > ir bus visada...