I 
Kunige, 
negerai atsitiko – 
žegnojuosi ir mąstau: 
galasžin, kas sugundė 
išpažintį bažnyčiai atlikti. 
Manoji dar vis ta pati, 
pirmą sykį duris atidariusi, 
Iš Ratnyčios į Kabelius 
prieš šimtmetį parvežta. 
Taip, krikštytas, kunige, aš. 
Taip, katalikas esu, 
bet ... vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, 
ir Šventosios  Dvasios, 
iš jos kiek vėliau 
į bolševiką ėjau 
„Internacionalo“ giedoti. 
Poterius užmiršau, 
o jo, kunige – ne. 
Ir dabar, kaip tada: 

Pasaulį seną išardysim, 
Iš pačių pamatų ir tuo 
Naujai pasaulį atstatysim – 
Kas buvo nieks, tas bus viskuo.  

Kas toliau nuo manęs, 
atsiminti labai nesunku. 
Ir šiandieną į išpažintį sakau: 
pats Viešpats lydėjo mane 
į šitą kelionę. 
Sakė, sumanęs 
kaip tvanu 
komunizmu pasaulį užlieti. 

II 
Kur dingai, kunige, kur? 
Ar ne biesas esi 
po bažnytiniu rūbu? 
Dar lig „amen“ toli, 
išpažintis tik prasidėjusi. 
Grįžk atgal į klausyklą. 
Neužgesk tartum sapnas. 
Suprantu – viskas gęsta, 
laužai inkvizicijų – irgi, 
bet nereikia manyti, 
kad po ugnies tik pelenai, pelenai... 
Žemė, kunige, taip pat po ugnies. 
Tik pažiūrėk, kaip protingai gražu – 
Stovi medžiai kaip žvakės, 
atsirėmę į priešžiemį laiką, 
o lapuočiai be drabužio menkiausio, 
kaip Ieva, kaip Adomas nuogi. 

Ruduo gi, ruduo. 
Ir Dievas tai žino ir mato 
pažymėtą kiekvieną  
sava lemtimi.