Įsigeidžiau juoktis, šypsotis,
bet, žiū, kad nemoku.
Negi priekaištas (ar bausmė)
šiam pasauliui esu?
Upeliu bėga kraujas,
ieškodamas poilsiui žemės.
Į Savęsp jį priimčiau,
bet ir ten neramu,
bet ir ten iki pakraščių
neįsišviečia dienos –
kryžius neša kaip perteklių,
jiems nesutilpus kažkur,
neša moterys, seniai, vaikai...
Negi, dieve, manai,
kad galėčiau be priekaištų liudyti
šitaip esant kaip Viešpatį?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-10-26 23:45:45
Ko gero daugelis iš mūsų jau nebemokame ne tik juoktis, šypsotis, bet ir džiaugtis tuo, ką likimas mums duoda. Gal mums atrodo, kad per mažai duoda? Bijome kitam žmogui nusišypsoti, paguosti. Paniurę, kaip lietaus debesys, o jei sutinkame linksmą, tai įtariame, kad jis - užsienietis. Tie, kurie išvažiuoja į užsienį kažkaip sugeba pasikeisti ir parvažiavę į svečius, stebisi rūškanais tėvynainių veidais.
Labai mielas kūrinėlis.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2016-10-26 12:52:09
Artėjant Mirusiųjų dienai ir save tarsi primatuojame su Gyvenimo— Mirties rūbu...
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-10-26 04:53:46
kryžius neša kaip perteklių,
jiems nesutilpus kažkur,
neša moterys, seniai, vaikai...
... į Golgotą