Įsigeidžiau juoktis, šypsotis, 
bet, žiū, kad nemoku. 
Negi priekaištas (ar bausmė) 
šiam pasauliui esu? 

Upeliu bėga kraujas, 
ieškodamas poilsiui žemės. 
Į Savęsp jį priimčiau, 
bet ir ten neramu, 
bet ir ten iki pakraščių 
neįsišviečia dienos – 
kryžius neša kaip perteklių, 
jiems nesutilpus kažkur, 
neša moterys, seniai, vaikai... 

Negi, dieve, manai, 
kad galėčiau be priekaištų liudyti 
šitaip esant kaip Viešpatį?