Tylu, gilu...

Atrodė, pasakos nunyks, 
O jeigu – ne, 
žiūrėsiu iš toliau 
joms  netrukdydamas išreikšti priedermę laimingą. 
Ir štai regiu – ant  mano delno tupia vyturys 
ir šapą po šapelį lizdą krauna.. 

Žiema gi, vyturėli mažas,
Nupūs abu su mano delnu 
ir lizdui tavo suneštais šapais. 
Negi manai, kad šiam, 
po mirtį  braidančiam  pasauliui, 
galėtume padėti užmačia kilnia? 

Atsiremiu į švento Stepono bažnyčią 
ir užmirštu, kaip akmenis į žmogų sviedžia, 
kaip Jėzus Kristus kalamas prie kryžiaus,
kaip dvi papūgos mano galvoje 
„Internacionalą“ gieda. 

Tylu, gilu. Net nežinau,
ar pasakos tokiam peizažui reikia. 
Tebus ramybė tau ir tavo lizdui, vyturėli mažas. 
nutūpusiam  ant delno žiemoje, 
pavasariu darbymetį atnešusiam.
Pelėda

2016-10-22 19:10:09

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-10-23 14:12:16

Negi manai, kad šiam, 
po mirtį  braidančiam  pasauliui, 
galėtume padėti užmačia kilnia? 


Tikriausiai, kad pasauliui, riedančiam žemyn, nepavyktų padėti. Tačiau niekada nereikia prarasti vilties.
Pasakos visada buvo reikalingos. Padeda gyventi ir išgyventi. 
Kūrinys man patiko. 
 

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2016-10-23 01:52:24

Reikia, oi kaip reikia pasakos su gera pabaiga!

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-10-22 21:19:21

kažkas savitai tikro, gyvo, trapaus