Atrodė, pasakos nunyks, 
O jeigu – ne, 
žiūrėsiu iš toliau 
joms  netrukdydamas išreikšti priedermę laimingą. 
Ir štai regiu – ant  mano delno tupia vyturys 
ir šapą po šapelį lizdą krauna.. 

Žiema gi, vyturėli mažas,
Nupūs abu su mano delnu 
ir lizdui tavo suneštais šapais. 
Negi manai, kad šiam, 
po mirtį  braidančiam  pasauliui, 
galėtume padėti užmačia kilnia? 
. 
Atsiremiu į švento Stepono bažnyčią 
ir užmirštu, kaip akmenis į žmogų sviedžia, 
kaip Jėzus Kristus kalamas prie kryžiaus,
kaip dvi papūgos mano galvoje 
„Internacionalą“ gieda. 

Tylu, gilu. Net nežinau,
ar pasakos tokiam peizažui reikia. 
Tebus ramybė tau ir tavo lizdui, vyturėli mažas. 
nutūpusiam  ant delno žiemoje, 
pavasariu darbymetį atnešusiam.