Daug tylos. Net per daug.
O pasaulis skaudus lig muselės sparnelio.
Negi reikia klausyti galvos,
Kad pavargęs esu,
Nesulaukęs net šimto.
Ponai mano,
Dėl to 100 liūdėti netenka.
Tai, kas buvo, manęs nė lašu neaplenkę –
Susikrovė tas laikas kaip Vilnius į mūrus
Ir Savęsp erdvėje karalyste žibina.
Bet vis tiek dar norėčiau išbėgti,
Dar daugiau parsisiųsti statybų į rūmus,
Ligi šiol man smagu atsiminti.
Kaip prie vieneto glaudžiasi Nulis,
Kaip dievai jo bažnyčiose skamba,
Kaip gražiai poteriauja altoriai.
O jeigu ne vienas, o – du?
(Apie dar vieną Nulį kalbu).
Gal todėl iš toli,
Bet jau šiandien regiu,
Kaip, į kalnus išėjusį, vejasi Jis.
Panašus į šilinių Tamošių,
Pro šulinį
į debesėlį
įšokusiu...
... Daug tylos. Net per daug.
O pasaulis skaudus lig muselės sparnelio.
Teka saulė giliai iš Savęsp
Per sapnus, per mintis, per žodžius,
O patekėjus, nusileisti nemoka.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-20 17:14:17
Graži ta tylos karalystė...Matau ir du nuliai, kaip dviračio ratai, bėga į tą karalystę vienas paskui kitą. Tik reikia truputi palaukti, tik dar vienas posūkis ...
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2016-10-20 12:13:57
Bičiuli mielas,
Neprasitark,
Kad per mažai to vieneto, tų nulių?
Gal ir mažoka,
Jeigu atskirai,
Draugėn sudėjus –
Pilnatis mėnulio
Tavam sode, kuris vardu Savęsp‘i,
Kur vaikšto išmintis romi,
Kur žodžių nebėra tuščių –
Jie sunkūs, kaip riešutai vėlyvą rudenį pribrendę,
Bet neslegia, o pakylėja.
Tyla!
Kokia skambi tyla!
Dienų triukšme ar ne tokios ilgėjais?
Ar ne tokių saulėtekių?
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2016-10-20 10:50:25
Nuoširdžiai – patiko ši Karalystė.
Šiek tiek susipažinus su kelione Savęsp, kur dalyvauja ir šilinių Tamošius, šulinys, debesėlis, metai (gi visas kūrybinis-filosofinis turtas apie tai), džiugu, kad lyg ir apie tą patį radosi dar kitoks rūmas.
Paprasta ir poetiška.