Daug tylos. Net per daug.
O pasaulis skaudus lig muselės sparnelio.
Negi reikia klausyti galvos,
Kad pavargęs esu, 
Nesulaukęs net šimto. 

Ponai mano,
Dėl to 100 liūdėti netenka.
Tai, kas buvo, manęs nė lašu neaplenkę –
Susikrovė tas laikas kaip Vilnius į mūrus 
Ir Savęsp erdvėje karalyste žibina.

Bet vis tiek dar norėčiau išbėgti,
Dar daugiau parsisiųsti statybų į rūmus, 
Ligi šiol man smagu atsiminti.
Kaip prie vieneto glaudžiasi Nulis,
Kaip dievai jo bažnyčiose skamba,
Kaip gražiai poteriauja altoriai.

O jeigu ne vienas, o – du?
(Apie dar vieną Nulį kalbu).

Gal todėl iš toli,
Bet jau šiandien regiu,
Kaip, į kalnus išėjusį, vejasi Jis.
Panašus į šilinių Tamošių,
Pro šulinį
           į debesėlį 
                          įšokusiu...

... Daug tylos. Net per daug.
O pasaulis skaudus lig muselės sparnelio.
Teka saulė giliai iš Savęsp 
Per sapnus, per mintis, per žodžius,
O patekėjus, nusileisti nemoka.