Aš krisiu ant ledinio smaigo,
Ramiai akim pažvelgsiu.
Įkvėpęs laiko paskutinio
Rankas nuleisiu ir ištarsiu:
Aš ašaras sūrias geriu,
Kad liūdesys nuskęstų,
Krūtinę rankomis daužau,
Kad tik viltis iškęstų.
Bandau grąžinti laiką,
Bet pavargstu anksčiau nei jis
Jaučiu tą šlykštų tvaiką,
Tai pūna ateitis.
Aš neturiu svajonių ir tikslų,
Negarbinu olimpo ir dievų senų.
Štai kelio vidury geriu aš žemę saujom,
Tereikia man tylios ramybės ir nugyvent iš naujo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žvorūnė
Sukurta: 2014-09-27 16:40:07
Nuostabu! Bravo, labai patiko :)
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2006-11-06 18:16:32
Tragedija tame, kad subjektas žino, jog nepasinaudos busimu šimtu šansų, kaip ir nepasinaudojo buvusiu tukstančiu. Gal jis per daug gerai save pažysta, o kokia prasme gyvent kai žinai kas bus?
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2006-11-06 15:06:51
O kodėl ji turi būti sunki? Manau, kad sunkiausia yra pats veiksmas, o ne preliudija, tai gal net malonu...