Dziedulis  jau pats sau nemokėjo patikėti, kad taip yra. Nuėjęs nakvynės pasirūpindavo neužmiršti, kad ir nakvynėje pasiliktų su kaklaraiščio kilpa ant kaklo, o jo  mazgas pasmakrėje liestųsi prie gerklės. Tai nebūtina, kad Šilinių radijas būdrautų, neužsnūstų. Tą kartą dziedulis nekantriai laukė pasakojimo apie iš  numirusių prisikėlusį Vincą. Ne todėl, kad jis šklėriškis, kad tėvo bendravardis ir pats su  juo bendrapavardis. Nežinojo jo, nepažinęs, o pirmą  kartą  apie  jį  išgirdęs iš Mindaugo. Taip, to paties, apie  kurį jo paties parašyta  varno padovanota  plunksna:  
  – Jeigu tikrai sumanytume Šklėriuose statyti  bažnyčią, tai geriausia jai vieta – kunigo žemėje, – anąsyk, prieš šūsnį metų taręs Mindaugas.
   Dabar Pranucis  tikėjosi vėl jį išgirsti kaip tada. Ir štai vėl girdi jo balsą ir kadaise būtent taip pasakytą sakinį. Girdi iš Šilinių radijo, tačiau  vis tiek: iš kur Jis pas jį. Tačiau štai ir pats dziedulis su savo  žodžiais. Ne, ne,  tuomet dar jo dzieduliu niekas  nevadinęs. Žodžiai irgi, beje, pasilikę  kaip  tuomet. Ir matymas, net mąstymas irgi kaip tuomet.
 
   „Mindaugas žvilgterėjo į mane lyg  paragindamas papildyti jo žinias apie Šklėrius. Deja, nežinojau, net ir nebuvau girdėjęs, kur  Šklėrių valdose yra  šitaip įvardinta žemė.
   – Pirmą kartą girdžiu apie ją, – prisipažinau. – Ir kodėl kunigo? Jeigu tokia yra, manau, turėtų būti vadinama bažnyčios žeme. 
   – Tai tik mums taip atrodo, o daiktų įvardijimai paprastai neklysta. Kunigas – ne  bažnyčia. Ir  ne visuomet žmonės jį mato bažnyčioje.  Prisimeni Šklėriuose  gyvenus Svirnelių šeimą?
   – Lyg  pro ašaras. Namas, berods, ir dabar bestovi prilipęs prie žemės. Nelyg didelis  blynas ar  beišvirstąs iš koto senas grybas. O žemė? Ne, tikrai nežinau. Juolab kad dabar čia visa ir visų žemė, kieno  ji bebūtų, užaugusi mišku.
   – Negerai, kad  pirmą kartą apie ją girdi. Iš  tikrųjų, ne pirmą. Karves ten ganydavai. Tik už tėvų klojimo. O kunigo todėl, kad, kaip sakiau, kunigo. Man regis, kad Svirnelis tebuvo vienintelis  kunigas iš Šklėrių sodžiaus. Jeigu ne Amerika, tai ir jo nebūtų  turėję.
  – Iš  kokios enciklopedijos žinios?
  – Ne iš enciklopedijos. Tavo motina pasakojusi. Tiesa, nesakė,  kad  taip yra, kaip pasakojusi, bet  stengėsi  atsiminti.
 
   Motina...
   Tų  metų balandžio devintą dieną ji  atšventė  aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų.  Mes, keturi jos  vaikai, visi  akiniuoti, o ji vis dar be akinių ir kai skaito, ir kai siūlą  adaton veria. Akys išlaikė šviesą, bet galva  atminties – ne taip gerai. Nors žiūrėk, kiek pašliaužiojusi po pirkią netikėtai pasako: ogi atsiminiau. Ir tuomet jau netenka suabejoti, kad į jos atmintį rūpimi dalykai iš praeities išnyra be didesnio apdumblėjimo.
   – Tiek neilgai, Mindaugai, mudu čia, o, regis, greitai prisieis klausinėti tavęs, kas kur kažkada Šklėriuose  buvo padėta. Gėda. Ne ypatingai tokie dalykai man rūpėjo. Kunigo žemė rūpėjusi nė kiek ne daugiau. Tačiau iš kur toks sumanymas? Jeigu  dar sumanytumei pastatyti Šklėrių kapuose koplyčią, sakyčiau, tiek to, jos tikrai to vertos. Kapinės senos ir, matyt, atsitiks taip, kad  būtent  jos palaidos Šklėrius. Kiek  jau čia belikę
   – Nepatinka man tavo, žmogau, žodžiai. Matai juk, kad stengiamės, jog taip neatsitiktų Tai kodėl tokiomis  prognozėmis turėtume neigti savo  pačių pastangas. Todėl ir sumanymas  toks...
 
Ne pirmą kartą liūdesys širdy – 
Tarytum kryžiai ten sugulę. 
Parodo žmonės pirštais – o! verksnys... 
Na, nejauku, bet ir neskauda. 
Iš ašaros atsigeria žaltys, 
Kai šilą iškankina karščiai. 
Ir būdavo – ugny skandinosi ugnis 
Ir gaisras geso. 
Va ir dabar, kai žodį glostau, 
Prašydamas, kad dar pabūtų su manim, 
Ne debesys 
Ir ne dangus – 
Kažkas sunkesnio gula į akis, 
Vaizdais matytais ar girdėtais. 
Labai norėčiau nors akimirkai 
Išgirsti savyje Poe, 
Kuri gebėtų apsakyti juos, 
užgriuvusius ugnim ir pelenais. 

Ne pirmą kartą liūdesys širdy... 
Atsimenu ir... vėl verksnys, 
Vėl pirštais į mane parodo. 
Bet gal Šilinio ašara 
Bent kiek kitokia?
  
    – Atsimeni? Čia iš „Šilinio ašaros“, – pakomentavo laidos vedėjas. – Ir dar vienas dalykas. Šiandieną Šilinių radiją jau girdi ir Grigų vienkiemis. Girdi, ką sakau?
   – Gerai, kad jis atsirado. Be  jo turbūt  jau nebūčiau  atsiminęs ir Mindaugo. Ir atmintis užžėlė užmarštimi kaip sodybą žolė...  Kas jį ten girdi? Miškas? Titnaginė? Gal varnas Golius. O apie Tamošių ne ką ir žinau. Ar bent gyvas?
  – Dar girdi ir  skiedrynas. Girdimumas  jo ten, beje,  geriausias. Girdi ir Tamošius. Girdi ir raidės A, B su Jotu. Tamošiau, ateik, – pašaukė laidos  vedėjas, – Dziedulis teiraujasi, ar  gyvas.
  – O ką  man daugiau  daryti? Vieną kartą prisikėlęs  daugiau mirti nežadu. Mudu, Mindaugai, tą gerai žinome, – išgirdau jo sakymą, bet prie mikrofono  nepriėjo.
   – Aga!  Mindaugas! Girdžiu, vedėjau, girdžiu.
   – Betgi girdi, Pranuci, iš Tamošiaus. O  Mindaugui pagarbos turiu ne menkiau kaip tamsta. Dar iš tų laikų, kai ir Kabeliai be  bažnyčios, ir melsdavosi nuėję į Ratnyčią  ar Marcinkonis. O tai  buvo seniai. Tuomet ir Šklėriai kaip Šklėriai – skaitlingi  sodybomis ir  tiršti  gyventojų. O dabar? Et...
 
Gyvensime, Dieve,
Net  jeigu padėt negalėtum.
Gyvensim  žinia, kad  esi.
Čia kopose sugulė smėlis,
Tvirtai prisirišęs pušų šaknimis.
Čia varno Goliaus pupos – sodžiai
Zervynos,Puvočiai,  Kašėtos,Šunupis,
Ašašnykai paežerėj
 
Teneužpyksta  poetai
Ir  kritikai gausūs,
Kad varno pupas vadinu čia vardais –
Nelinksma, kai bara
Bet... Viešpatie aukštas,
Šiliniai – juk kraštas.
Žemėlapius turi
Ir turi žemėlapiai  juos.
 
Prie Nemuno, Merkio, Ūlos
Gyvensime, Dieve,
Net jeigu  padėt negalėtum.
Bet nuovargis venose kraują  sustingdo –
Varno  pupos  pradėjo retėti.

   – Taip, taip, tai  iš „ Varno pupos“. Atsimenu. Ir dar atsimenu, – ištarė  Pranas ir įnikęs akimis pradėjo skaityti neparašytos  knygos tekstą:
  
   Tai, kas parašyta, sukrauta į ankstesnius puslapius, yra labai nedaug. Kaip ir prieš dešimt metų, niekas juose nesikeičia. Užrašų yra daugiau, bet ir jie parašyti prieš tuos dešimt, per kuriuos ir mano „Audi“ sunykusi visai išnyko. Tačiau argi tai nuostolis, jeigu štai reikia pasakyti, kad per tą laiką visiems laikams iš motinos gimtinės išnyko paskutinis Raulas, taigi dėdė Jonas, nešiojęs Grigo pavardę. Miškas užtvėrė sodybą, įėjo į kiemą liudydamas, kaip griūva, pūna, nyksta kažkada nemenkos sodybos pastatai. Ir jau nėra kam net iškritusį iš pastato rąstgalį supjaustyti, sukapoti pagaliais ir, sukrovus į krosnį, išlydėti dūmais aukštai, aukštai...
Nėra kam.
Išsigandusi vienatvės ir miško, aiktelėjo dėdienė Marė.
   – Jonai, kad nors Šklėrių kapinėse būtum.  O dabar antai  kur! – Druskininkuose. Kaip man tave ten aplankyti? Tau lengviau. Moki mano sapnais sugrįžti, o aš?
   Padejavo, padejavo ir, neilgai trukus, išvažiavo į Druskininkus pas sūnų Praną, arčiau vyro ir būsimo savo kapo. 
   Šluostausi skaudžią gėlą nuo akių, pakeliu ranką, norėdamas peržegnoti savo vaikystės pirmą kiemą ir... stop.
   – Ne! Ne! – šaukiu. – Nežegnosiu! – ir išgirstu sunkių sparnų mojavimą. Oras sunkokai sušvokščia, užguldamas ausis, ir šalia atsiranda varnas Golius.
   – Goliau, tu? O dangau!
   – Kas atsitiko, kad „ak, Goliau –tu“? Abu senu. Sugrįžai?
   – Taip tik tau atrodo, kad sugrįžau, varnai. Labiau panašu, kad niekuomet iš čia nebuvau išvykęs.
   – Todėl ir miškas taip greitai išaugo. Net į kiemą atėjo. Ir aklas atėjęs mato, kaip čia gražiai gyveni.
   – Nejuokauk.
   – Nejuokauju, Pranuci. Kol dar tu alsuoji, kol aš plasnoju, tai atrodo, kad net ir visas Šklėrių kaimas dar gyvas. Bet kai tavęs- manęs nebus, greit sunyks ir jo likučiai, – neskubino kalbos varnas, o nurijęs kelis tylos trupinėlius, paklausė apie raidfes:
   – Kur padėjai savo išdykėles? Va, jos tai neišnyks, negali išnykti...