31. Su kaklaraiščio kilpa ant kaklo
Dziedulis jau pats sau nemokėjo patikėti, kad taip yra. Nuėjęs nakvynės pasirūpindavo neužmiršti, kad ir nakvynėje pasiliktų su kaklaraiščio kilpa ant kaklo, o jo mazgas pasmakrėje liestųsi prie gerklės. Tai nebūtina, kad Šilinių radijas būdrautų, neužsnūstų. Tą kartą dziedulis nekantriai laukė pasakojimo apie iš numirusių prisikėlusį Vincą. Ne todėl, kad jis šklėriškis, kad tėvo bendravardis ir pats su juo bendrapavardis. Nežinojo jo, nepažinęs, o pirmą kartą apie jį išgirdęs iš Mindaugo. Taip, to paties, apie kurį jo paties parašyta varno padovanota plunksna:
– Jeigu tikrai sumanytume Šklėriuose statyti bažnyčią, tai geriausia jai vieta – kunigo žemėje, – anąsyk, prieš šūsnį metų taręs Mindaugas.
Dabar Pranucis tikėjosi vėl jį išgirsti kaip tada. Ir štai vėl girdi jo balsą ir kadaise būtent taip pasakytą sakinį. Girdi iš Šilinių radijo, tačiau vis tiek: iš kur Jis pas jį. Tačiau štai ir pats dziedulis su savo žodžiais. Ne, ne, tuomet dar jo dzieduliu niekas nevadinęs. Žodžiai irgi, beje, pasilikę kaip tuomet. Ir matymas, net mąstymas irgi kaip tuomet.
„Mindaugas žvilgterėjo į mane lyg paragindamas papildyti jo žinias apie Šklėrius. Deja, nežinojau, net ir nebuvau girdėjęs, kur Šklėrių valdose yra šitaip įvardinta žemė.
– Pirmą kartą girdžiu apie ją, – prisipažinau. – Ir kodėl kunigo? Jeigu tokia yra, manau, turėtų būti vadinama bažnyčios žeme.
– Tai tik mums taip atrodo, o daiktų įvardijimai paprastai neklysta. Kunigas – ne bažnyčia. Ir ne visuomet žmonės jį mato bažnyčioje. Prisimeni Šklėriuose gyvenus Svirnelių šeimą?
– Lyg pro ašaras. Namas, berods, ir dabar bestovi prilipęs prie žemės. Nelyg didelis blynas ar beišvirstąs iš koto senas grybas. O žemė? Ne, tikrai nežinau. Juolab kad dabar čia visa ir visų žemė, kieno ji bebūtų, užaugusi mišku.
– Negerai, kad pirmą kartą apie ją girdi. Iš tikrųjų, ne pirmą. Karves ten ganydavai. Tik už tėvų klojimo. O kunigo todėl, kad, kaip sakiau, kunigo. Man regis, kad Svirnelis tebuvo vienintelis kunigas iš Šklėrių sodžiaus. Jeigu ne Amerika, tai ir jo nebūtų turėję.
– Iš kokios enciklopedijos žinios?
– Ne iš enciklopedijos. Tavo motina pasakojusi. Tiesa, nesakė, kad taip yra, kaip pasakojusi, bet stengėsi atsiminti.
Motina...
Tų metų balandžio devintą dieną ji atšventė aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų. Mes, keturi jos vaikai, visi akiniuoti, o ji vis dar be akinių ir kai skaito, ir kai siūlą adaton veria. Akys išlaikė šviesą, bet galva atminties – ne taip gerai. Nors žiūrėk, kiek pašliaužiojusi po pirkią netikėtai pasako: ogi atsiminiau. Ir tuomet jau netenka suabejoti, kad į jos atmintį rūpimi dalykai iš praeities išnyra be didesnio apdumblėjimo.
– Tiek neilgai, Mindaugai, mudu čia, o, regis, greitai prisieis klausinėti tavęs, kas kur kažkada Šklėriuose buvo padėta. Gėda. Ne ypatingai tokie dalykai man rūpėjo. Kunigo žemė rūpėjusi nė kiek ne daugiau. Tačiau iš kur toks sumanymas? Jeigu dar sumanytumei pastatyti Šklėrių kapuose koplyčią, sakyčiau, tiek to, jos tikrai to vertos. Kapinės senos ir, matyt, atsitiks taip, kad būtent jos palaidos Šklėrius. Kiek jau čia belikę
– Nepatinka man tavo, žmogau, žodžiai. Matai juk, kad stengiamės, jog taip neatsitiktų Tai kodėl tokiomis prognozėmis turėtume neigti savo pačių pastangas. Todėl ir sumanymas toks...
Ne pirmą kartą liūdesys širdy –
Tarytum kryžiai ten sugulę.
Parodo žmonės pirštais – o! verksnys...
Na, nejauku, bet ir neskauda.
Iš ašaros atsigeria žaltys,
Kai šilą iškankina karščiai.
Ir būdavo – ugny skandinosi ugnis
Ir gaisras geso.
Va ir dabar, kai žodį glostau,
Prašydamas, kad dar pabūtų su manim,
Ne debesys
Ir ne dangus –
Kažkas sunkesnio gula į akis,
Vaizdais matytais ar girdėtais.
Labai norėčiau nors akimirkai
Išgirsti savyje Poe,
Kuri gebėtų apsakyti juos,
užgriuvusius ugnim ir pelenais.
Ne pirmą kartą liūdesys širdy...
Atsimenu ir... vėl verksnys,
Vėl pirštais į mane parodo.
Bet gal Šilinio ašara
Bent kiek kitokia?
– Atsimeni? Čia iš „Šilinio ašaros“, – pakomentavo laidos vedėjas. – Ir dar vienas dalykas. Šiandieną Šilinių radiją jau girdi ir Grigų vienkiemis. Girdi, ką sakau?
– Gerai, kad jis atsirado. Be jo turbūt jau nebūčiau atsiminęs ir Mindaugo. Ir atmintis užžėlė užmarštimi kaip sodybą žolė... Kas jį ten girdi? Miškas? Titnaginė? Gal varnas Golius. O apie Tamošių ne ką ir žinau. Ar bent gyvas?
– Dar girdi ir skiedrynas. Girdimumas jo ten, beje, geriausias. Girdi ir Tamošius. Girdi ir raidės A, B su Jotu. Tamošiau, ateik, – pašaukė laidos vedėjas, – Dziedulis teiraujasi, ar gyvas.
– O ką man daugiau daryti? Vieną kartą prisikėlęs daugiau mirti nežadu. Mudu, Mindaugai, tą gerai žinome, – išgirdau jo sakymą, bet prie mikrofono nepriėjo.
– Aga! Mindaugas! Girdžiu, vedėjau, girdžiu.
– Betgi girdi, Pranuci, iš Tamošiaus. O Mindaugui pagarbos turiu ne menkiau kaip tamsta. Dar iš tų laikų, kai ir Kabeliai be bažnyčios, ir melsdavosi nuėję į Ratnyčią ar Marcinkonis. O tai buvo seniai. Tuomet ir Šklėriai kaip Šklėriai – skaitlingi sodybomis ir tiršti gyventojų. O dabar? Et...
Gyvensime, Dieve,
Net jeigu padėt negalėtum.
Gyvensim žinia, kad esi.
Čia kopose sugulė smėlis,
Tvirtai prisirišęs pušų šaknimis.
Čia varno Goliaus pupos – sodžiai
Zervynos,Puvočiai, Kašėtos,Šunupis,
Ašašnykai paežerėj
Teneužpyksta poetai
Ir kritikai gausūs,
Kad varno pupas vadinu čia vardais –
Nelinksma, kai bara
Bet... Viešpatie aukštas,
Šiliniai – juk kraštas.
Žemėlapius turi
Ir turi žemėlapiai juos.
Prie Nemuno, Merkio, Ūlos
Gyvensime, Dieve,
Net jeigu padėt negalėtum.
Bet nuovargis venose kraują sustingdo –
Varno pupos pradėjo retėti.
– Taip, taip, tai iš „ Varno pupos“. Atsimenu. Ir dar atsimenu, – ištarė Pranas ir įnikęs akimis pradėjo skaityti neparašytos knygos tekstą:
Tai, kas parašyta, sukrauta į ankstesnius puslapius, yra labai nedaug. Kaip ir prieš dešimt metų, niekas juose nesikeičia. Užrašų yra daugiau, bet ir jie parašyti prieš tuos dešimt, per kuriuos ir mano „Audi“ sunykusi visai išnyko. Tačiau argi tai nuostolis, jeigu štai reikia pasakyti, kad per tą laiką visiems laikams iš motinos gimtinės išnyko paskutinis Raulas, taigi dėdė Jonas, nešiojęs Grigo pavardę. Miškas užtvėrė sodybą, įėjo į kiemą liudydamas, kaip griūva, pūna, nyksta kažkada nemenkos sodybos pastatai. Ir jau nėra kam net iškritusį iš pastato rąstgalį supjaustyti, sukapoti pagaliais ir, sukrovus į krosnį, išlydėti dūmais aukštai, aukštai...
Nėra kam.
Išsigandusi vienatvės ir miško, aiktelėjo dėdienė Marė.
– Jonai, kad nors Šklėrių kapinėse būtum. O dabar antai kur! – Druskininkuose. Kaip man tave ten aplankyti? Tau lengviau. Moki mano sapnais sugrįžti, o aš?
Padejavo, padejavo ir, neilgai trukus, išvažiavo į Druskininkus pas sūnų Praną, arčiau vyro ir būsimo savo kapo.
Šluostausi skaudžią gėlą nuo akių, pakeliu ranką, norėdamas peržegnoti savo vaikystės pirmą kiemą ir... stop.
– Ne! Ne! – šaukiu. – Nežegnosiu! – ir išgirstu sunkių sparnų mojavimą. Oras sunkokai sušvokščia, užguldamas ausis, ir šalia atsiranda varnas Golius.
– Goliau, tu? O dangau!
– Kas atsitiko, kad „ak, Goliau –tu“? Abu senu. Sugrįžai?
– Taip tik tau atrodo, kad sugrįžau, varnai. Labiau panašu, kad niekuomet iš čia nebuvau išvykęs.
– Todėl ir miškas taip greitai išaugo. Net į kiemą atėjo. Ir aklas atėjęs mato, kaip čia gražiai gyveni.
– Nejuokauk.
– Nejuokauju, Pranuci. Kol dar tu alsuoji, kol aš plasnoju, tai atrodo, kad net ir visas Šklėrių kaimas dar gyvas. Bet kai tavęs- manęs nebus, greit sunyks ir jo likučiai, – neskubino kalbos varnas, o nurijęs kelis tylos trupinėlius, paklausė apie raidfes:
– Kur padėjai savo išdykėles? Va, jos tai neišnyks, negali išnykti...