Neteisinga kalbėti, kad Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga kada nors buvo užmiršta. Tačiau tikra ir tai, kad tiek, kiek  jos pasilikę atmintyje, jau neatrodė reikalinga. Tačiau šit LYG netyčia, LYG atsitiktinai vėl sugrįžtama atgal, ir vėl LYG netyčia atmintyje krusteli  kažkas ir LYG regisi, kad dėl dvasinės pilnaties reikalingas siūlo galas, kuriuo prasidėjęs kamuoliukas. Kažin, kas šitą siūlą kažkada įsėjo  linais, augino jį jais, kas juos rovė, krovė į pėdas,  džiovino jų stiebelius, mynė mintuvais, šukavo jų pluoštą ir, sukdami  ratelį, suko į siūlą, į verpstę, į  kamuoliuką. 
 
  – O aš vis dėlto žinau, kad ne netyčia čia ėjau, – pavaikštinėdamas po kitados būtą Grigų sodybos kiemą  su savimi šnekučiavosi Vidinis, dar vis užmiršdamas, kad išėjęs į kelionę, nesugebėjo pasilikti savimi. Kad Vidinis – na taip,  bet kad  jam  būtų primintas kryžius kaip jo darbo instrumentas, ogi  tai jau neįtikėtina. Nors liudininkų tokiam reikalui išpažinti,  liudyti nereikėję, nes ir pats Jotas kartu  su savo bendradarbėmis A ir B niekur nedingęs. Pasiūlytą ugniai įžiebti kryžiaus formos titnagą sugrąžino atgal: girdi, tai tavo, bažnytiniais drabužiais apsirėdęs pone, darbo įrankis.
   Kažin, nuo kada? – pamąstė kone  atsitrenkęs į šulinio rentinį Vidinis. Pažiūrėjo į jo vidų – gilus, gilus, toks jis  niekuomet anksčiau nebuvo. Tačiau  giliu jo vandeniu plaukė debesis: tylus, gundantis nusileisti  į jo minkštą glėbį. Žmonės kalbėję, kad po šilinių  padangę visuomet klajojo Tamošiaus  debesėlis. Kaip konkrečiai jis atrodo, niekas tiksliai nežinojo, tačiau ne vienam knietėjo į  jam patikusį  debesį  parodyti, kaip Tamošiaus. Vidiniui pasirodė  reikalinga priminti jam:
 
 Ė, Tamošiau, varną  pamiršai,
kol jis yra,
kol sukrankia bent kartą,
neleista  būti  pranašais
net ir tamošiams  
 
  – Ne, ne. Tai ne Tamošius, Vidini. Tai Gelovinė. Netikėk, bet aš  buvau jos svečiu, – pakalbėjo sugrįžęs pasibūti su juo varnas.
  – Tamošius irgi ten buvo. Bent pabandė...
  – Tai kitas debesis. Jis labiau panašesnis į Vilko debesį. Panašiai kaip Tomas, jis irgi įkrito. Į šulinį. Šuo šoko ir peršoko, vilkas, besivydamas  jį, apsižioplino ir... pro šulinį  į debesį.
  – Arba į dangų, – šyptelėjo Vidinis.
  – Ano šulinio jau nėra. Ir sodybos nėra, tačiau anuomet ji buvusi artimiausia kaimynė. Va,  truputį  aukščiau.  Link bradelio (brastos) Tai Jono Konstantinavičiaus sodyba. Dabar nėra ir  jos. Seniai, beje. Ėgi biesas... Primiršau, kaip ją žmonės vadinę.
  – Tekstą iš  Biblijos kaip poterius  sukalbėjai, o...
  – Ša, ša. Nemanau, kad  dabar tą  tekstą bent  kaip sukalbėčiau... Beje,  Mackeliu... Taip, taip, Mackelio Jonu vadinę.
  – Kalbama, kad Geltonžandį esi  matęs su karūna.
   Varnas ruošės kažką pasakyti Vidiniui. Žvalgėsi, turbūt norėjo įsitikinti, kad nieko kito šalia nėra, bet  tuokart  išgirdo, kaip viršum jų galvų prabilo Gelovinės debesėlis.
 
Negesinki ugnies
ir namų, negesinki, Šventoji,
net tuomet, jeigu akys nemato...
 
  – O aš laukiau  tavęs iš  dangaus, o  tu... Iš  šulinio tave, girdžiu. Ir taip  puikiai, kad, turbūt,  Merkinė  girdi. Labas, Gelovine. Daug  kartų  mojau  tau  kepure, net ir tuomet, kai padangėje  nematydavau.
  – Va,  va, dar vienas  beprotis, – burbtelėjo panosėje Vidinis. Regėjosi, kad pirmą kartą matė  tokį  varno Goliaus džiaugsmą, kuris buvo pasiruošęs į jos glėbį įšokti  pro šulinį: – Atsimenu ir  ką kalbėjusi, ir ką deklamavusi. Ir duok Dieve, kad tai neišnyktų. Bent  jau atmintis ne anksčiau, negu  aš. Ir  ypač dažnai po galvą pračiuožia:
 
Vardan Merkinės, Dieve, 
segu tau prie  krūtinės brolių gėlę 
ir vėl te raitelis išjos 
surasdamas visus kelius į ją...
 
   –  O dar  bandoma aiškinti, kad Dievo sutvertame pasaulyje Amnezija  nereikalinga, – vėl  burbtelėjo Vidinis.
   – Ačiū, Goliau. O kunigui Vidiniui linkiu sėkmės. Kaip suvokiu, jo dalia nebus, Varnai, lengvesnė  kaip  tavo.  Meldžiu Šventąją, kad  galbūt  kažkas ir iš mano Poe ateis į jos šventraštį. Vidinis turėtų paremti, nes  mano lemtyje, tikiuosi, kažką panašaus  suras. Gal tiek. Kada mano Poe danguje, tai ne ką  daugiau  galiu  pasakyti. Nebent paprašyti: atsiversk, Šventoji, ir debesėliams.. Tačiau  dar  svarbiau  būti  teisingai.
 
Nepaisyti savęs 
turbūt jau laiko nebelieka, 
bet ačiū, kad ir šitiek nežinau. 
Kuomet padangę debesys užgriūva, 
ne aš prie kalno; 
kalnas eina prie manęs... 
Bevardė jam. 
Esą, jis, Ledas, tėvas mano, 
o aš – galbūt sūnus, 
galbūt dukra 

Peizaže, atsibusk. 
Juk šitaip būt negali. 
Nebent jeigu poezijos 
Nors trupinėlis dar išliko širdyje. 

Užspaudžia žodį ašara kalnais aukšta 
Argi labai svarbu, 
kaip man atrodanti ranka
Pagalbai ar paguodai ištiesta? 
Imu, paglostau ir žinau – 
Motulės vardas Šiaurė. 

Gražu, kai atmintį dievai pasaugo. 
Dar įstabiau, kai neaptemsta užmarštim tėvai 

Dėkoju tau, poezijos mažyti trupinėli, 
ir patikiu: su tavimi 
dar atsiminsim daug.