26. Pasimatymas pro šulinį
Neteisinga kalbėti, kad Šešiasdešimt Septintoji Biblijos knyga kada nors buvo užmiršta. Tačiau tikra ir tai, kad tiek, kiek jos pasilikę atmintyje, jau neatrodė reikalinga. Tačiau šit LYG netyčia, LYG atsitiktinai vėl sugrįžtama atgal, ir vėl LYG netyčia atmintyje krusteli kažkas ir LYG regisi, kad dėl dvasinės pilnaties reikalingas siūlo galas, kuriuo prasidėjęs kamuoliukas. Kažin, kas šitą siūlą kažkada įsėjo linais, augino jį jais, kas juos rovė, krovė į pėdas, džiovino jų stiebelius, mynė mintuvais, šukavo jų pluoštą ir, sukdami ratelį, suko į siūlą, į verpstę, į kamuoliuką.
– O aš vis dėlto žinau, kad ne netyčia čia ėjau, – pavaikštinėdamas po kitados būtą Grigų sodybos kiemą su savimi šnekučiavosi Vidinis, dar vis užmiršdamas, kad išėjęs į kelionę, nesugebėjo pasilikti savimi. Kad Vidinis – na taip, bet kad jam būtų primintas kryžius kaip jo darbo instrumentas, ogi tai jau neįtikėtina. Nors liudininkų tokiam reikalui išpažinti, liudyti nereikėję, nes ir pats Jotas kartu su savo bendradarbėmis A ir B niekur nedingęs. Pasiūlytą ugniai įžiebti kryžiaus formos titnagą sugrąžino atgal: girdi, tai tavo, bažnytiniais drabužiais apsirėdęs pone, darbo įrankis.
Kažin, nuo kada? – pamąstė kone atsitrenkęs į šulinio rentinį Vidinis. Pažiūrėjo į jo vidų – gilus, gilus, toks jis niekuomet anksčiau nebuvo. Tačiau giliu jo vandeniu plaukė debesis: tylus, gundantis nusileisti į jo minkštą glėbį. Žmonės kalbėję, kad po šilinių padangę visuomet klajojo Tamošiaus debesėlis. Kaip konkrečiai jis atrodo, niekas tiksliai nežinojo, tačiau ne vienam knietėjo į jam patikusį debesį parodyti, kaip Tamošiaus. Vidiniui pasirodė reikalinga priminti jam:
Ė, Tamošiau, varną pamiršai,
kol jis yra,
kol sukrankia bent kartą,
neleista būti pranašais
net ir tamošiams
– Ne, ne. Tai ne Tamošius, Vidini. Tai Gelovinė. Netikėk, bet aš buvau jos svečiu, – pakalbėjo sugrįžęs pasibūti su juo varnas.
– Tamošius irgi ten buvo. Bent pabandė...
– Tai kitas debesis. Jis labiau panašesnis į Vilko debesį. Panašiai kaip Tomas, jis irgi įkrito. Į šulinį. Šuo šoko ir peršoko, vilkas, besivydamas jį, apsižioplino ir... pro šulinį į debesį.
– Arba į dangų, – šyptelėjo Vidinis.
– Ano šulinio jau nėra. Ir sodybos nėra, tačiau anuomet ji buvusi artimiausia kaimynė. Va, truputį aukščiau. Link bradelio (brastos) Tai Jono Konstantinavičiaus sodyba. Dabar nėra ir jos. Seniai, beje. Ėgi biesas... Primiršau, kaip ją žmonės vadinę.
– Tekstą iš Biblijos kaip poterius sukalbėjai, o...
– Ša, ša. Nemanau, kad dabar tą tekstą bent kaip sukalbėčiau... Beje, Mackeliu... Taip, taip, Mackelio Jonu vadinę.
– Kalbama, kad Geltonžandį esi matęs su karūna.
Varnas ruošės kažką pasakyti Vidiniui. Žvalgėsi, turbūt norėjo įsitikinti, kad nieko kito šalia nėra, bet tuokart išgirdo, kaip viršum jų galvų prabilo Gelovinės debesėlis.
Negesinki ugnies
ir namų, negesinki, Šventoji,
net tuomet, jeigu akys nemato...
– O aš laukiau tavęs iš dangaus, o tu... Iš šulinio tave, girdžiu. Ir taip puikiai, kad, turbūt, Merkinė girdi. Labas, Gelovine. Daug kartų mojau tau kepure, net ir tuomet, kai padangėje nematydavau.
– Va, va, dar vienas beprotis, – burbtelėjo panosėje Vidinis. Regėjosi, kad pirmą kartą matė tokį varno Goliaus džiaugsmą, kuris buvo pasiruošęs į jos glėbį įšokti pro šulinį: – Atsimenu ir ką kalbėjusi, ir ką deklamavusi. Ir duok Dieve, kad tai neišnyktų. Bent jau atmintis ne anksčiau, negu aš. Ir ypač dažnai po galvą pračiuožia:
Vardan Merkinės, Dieve,
segu tau prie krūtinės brolių gėlę
ir vėl te raitelis išjos
surasdamas visus kelius į ją...
– O dar bandoma aiškinti, kad Dievo sutvertame pasaulyje Amnezija nereikalinga, – vėl burbtelėjo Vidinis.
– Ačiū, Goliau. O kunigui Vidiniui linkiu sėkmės. Kaip suvokiu, jo dalia nebus, Varnai, lengvesnė kaip tavo. Meldžiu Šventąją, kad galbūt kažkas ir iš mano Poe ateis į jos šventraštį. Vidinis turėtų paremti, nes mano lemtyje, tikiuosi, kažką panašaus suras. Gal tiek. Kada mano Poe danguje, tai ne ką daugiau galiu pasakyti. Nebent paprašyti: atsiversk, Šventoji, ir debesėliams.. Tačiau dar svarbiau būti teisingai.
Nepaisyti savęs
turbūt jau laiko nebelieka,
bet ačiū, kad ir šitiek nežinau.
Kuomet padangę debesys užgriūva,
ne aš prie kalno;
kalnas eina prie manęs...
Bevardė jam.
Esą, jis, Ledas, tėvas mano,
o aš – galbūt sūnus,
galbūt dukra
Peizaže, atsibusk.
Juk šitaip būt negali.
Nebent jeigu poezijos
Nors trupinėlis dar išliko širdyje.
Užspaudžia žodį ašara kalnais aukšta
Argi labai svarbu,
kaip man atrodanti ranka
Pagalbai ar paguodai ištiesta?
Imu, paglostau ir žinau –
Motulės vardas Šiaurė.
Gražu, kai atmintį dievai pasaugo.
Dar įstabiau, kai neaptemsta užmarštim tėvai
Dėkoju tau, poezijos mažyti trupinėli,
ir patikiu: su tavimi
dar atsiminsim daug.