Atrodo lyg ir nieko neįvyko.  Nagi pagalvokim: žaibai nešvysčiojo, perkūnas nesitrankė. Tik miškas neramiau  suošė. Ne taip seniai nebuvo jo čia. Nebuvo. Tuomet miškas nuo Grigų sodybos atitolęs, nepermatoma  siena ir ilgais varstais nuklydęs iki Druskininkų, iki Merkinės, iki Marcinkonių. O dabar?
   Tačiau – stop! O dangau, kaip labai mes neatsargūs. Taip ir neišmokstame  atidžiau  rodyti į laiką. Iš tiesų, ką reiškia: „o dabar“?  Kada jis, „dabar“, prasidėjęs? Koks laiko tarpsnis, koks skirtukas tarp „dabar“ ir „tuomet“?  
   Štai sodybos vartai peržegnoti, atkelti ir žaltys it įšliaužė. Šiapus vartų jo nėra. Tačiau nėra ir anapus jų. Kur jis dingo? Priešais Vidinį stovėjo  „miško žmogus“, tas pats, beje, apie kurį jau 2012 metų žiemoje  Prano ranka ir varno Goliaus jam dovanota plunksna  parašyta.
 
    „Stebėtis jau turbūt atbukau. Tuoj pamačiau neaukštą, tvirtai nulipdytą ar suręstą kresną, apie keturių dešimčių metų mielo, bičiuliško veido išraiškos vyrą. Jo aprėdas žvalgus, it apaugintas tamsių ežerų žuvies žvynais. Labiausiai panašėjo į ešerį – spalva rūstoka, su plieno atspalviu.  
   Netardamas nė žodžio it senam, geram pažįstamui padaviau ranką ir pajaučiau saujoje jo delną. Šaltas. Tačiau, matyt, tik sau, nes į mane jo šaltis nepersimetė. O pasakiau tai, ko lyg tol niekam nebuvau sakęs ir nežinojau, kad kažkur savyje  galėčiau turėti tokį sakymą.
    – Šaltas kaip žaltys.
    – Taip ir yra, dzieduli. Žaltys. Kiekvienas gyvename savo dalioje.
    – Betgi...
     – Betgi manau, kad tokia dalia neamžina, – užbėgo į priekį kalbėti miško žmogus. – Šiandieną va taip, o rytoj ir vėl nežinia kaip. Prisimink, dzieduli, kaip Eglė šaukusi:
  
    Žilvine, Žilvinėl,
    Jau saulelė žemai,–
    Žilvine, Žilvinėl,–
    Kur namučiai namai?
  
    Žvilgterėjau per nukarusias medžių šakas į viršų ir net nepagalvojęs:
    – Mūsų saulė dar tik kyla, miško žmogau, – pasakiau ir tik tuokart atidžiau žvilgtelėjau į jo veidą, sutikęs iš  jo sužiurusias draugiškai šiltas akis ir nelinksmą, bet nesuvaidintą mažytę šypseną, kurią net plačiau praplėšius, daugiau džiaugsmo neišsilietų. Buvo akivaizdu, kad ir ten, ką  matau čia, jaučiau savyje, taigi ir ten protingai ir natūraliai įsiskverbė ir  įsitaisė būti žmogaus, sutikto miške  atvaizdas. Jis nedrumstė nieko, kas priklauso man. Susirado niekieno neužimtą tuštumėlę ir, prašau – YRA. Net toptelėjo mintis, kad ir ten, Savęsp(i), galima gyventi, būti ir, kaip sakoma, visiems  šildytis ta pačia saule, jos  neuždengiant, nepridengiant bet kam kitam. Taigi po viena saule ir ten, dvasioje. Ir šit  momentas, kai sutiktasis netikėtai atsargai pakėlė ranką prie mano veido, lyg norėjęs  nuo jo nuimti kokią užkritusią šiukšlelę, ir net tyliai pastukseno į smilkinį.
    – Na ir kaip, – stukseno ir klausė, – ar išmokote „Internacionalą“ giedoti? – Nelaukė, kokį atsakymą išgirs ar visai neišgirs. Atrodė, labiau rūpėjo pagirti nuščiuvusias papūgėles: – Jos puikios, jos nuostabios. Ir sakau, dzieduli, kad: nelengva man buvo skirtis su jomis, o ir joms su manimi. Daug dalykų tekę apmąstyti. Neretai abejodavome, ar  mūsų pamąstymai teisingi, tačiau kaip neretai  panašiais atvejais pasitaiko, į  paramą atėjai pats.
     – Aš?
     – Taip, dzieduli, tu. Tavo apsisprendimas šioje elgetų karalystėje pragyventi kaip minimumą šimtą metų, mums buvo priežastis galutiniam apsisprendimui.
     – Elgetų karalystėje?
     – Kasdienybėje ją vadinu ubagų karalyste, bet ši diena iš  kasdienybės iškrito. Na, pagalvok: Dievas sukuria žmogų. Ir net pagal savo atvaizdą. Apgyvendina Žemėje, o gyvenimui iš begalybės laiko atgnybia trupinėlį. Vis tik iki šimto, tik iki šimto metų.. Tai argi ne elgetos dovana? O tavo ryžtas pragyventi ne IKI šimto, o NE MAŽIAU kaip šimtą metų, (nors tai irgi nedaug), mums atrodė, yra vertas ir pagarbos, ir paramos.
     – Va, va, – neiškentusi savo burnoje tylos ir pritardama Raului iš  galvos atsiliepė Nadežda. Ir samprotavo: – Tačiau ir šiaip, kur nepažiūrėk, gyvenimuose daug negerų dalykų priviso. Imkime kad ir atsitikimą su Radijo karieta. Buvo, buvo, bet žybt ir nėra.
   – O priedo, kad jos ir pėdsakų nebeliktų, dar ir panelę Amneziją  padovanojo: esą: užmiršk, dzieduli, kad būta tavo gyvenime gražaus prakaito,– neiškentė nepakomentavęs jos bendražygis Potjė.
   – Taip, jis sūrus, bet prakaito lašelis geriausiai atspindi žmogų jo esmėje, – pasakiau ką  padūmojęs ir priekaištavau papūgoms: –  Betgi kas jus verčia čiauškėti? Patylėtumėt bent  tada, kai  tikrai reikia patylėt.
    – Gyvenimas, dzieduli, gyvenimas verčia, – vėl Nadežda 
    – Ša, papūgos, – pyktelėjau“.
 
   Taip čia iš raštų, parašytų Prano ranka ir  jam dovanota varno Goliaus plunksna. Ši atmintis dar buvo netolima, gyva kaip sidabras ir Vidiniui buvo labai nesmagu, kad šitame susitikime apsieinama be Pranucio. Bet vėlgi koks džiaugsmas pamanius,  kad tokioje vietoje toks jo ir Raulo susitikimas nepriklauso  atsitiktinumo kategorijai. Kažkas pasirūpina, kad taip atsitiktų, o jeigu taip, tai smagu, kad yra taip, kaip yra. Gautą iš Prano paveldą Vidinis protingai suvokė ne tik kaip įsipareigojimą tęsti jam paliktus neužbaigtus darbus, bet taip pat sugrąžinti jo įsiskolinimus.  Būtent akivaizdi nemenka Prano  skola Grigų sodybai suruošė ir stumtelėjo Vidinį į šią  kelionę. Ar tokios sėkmės jis  galėjęs  tikėtis?. Argi tai  nepanašu  į pasaką?
     Te dar niekieno taip neužrašyta, bet tiesos dėl  to nei daugiau, nei mažiau: į šį  kiemą  jis keliavo  verčiamas įsipareigojimų, kurie jo nejauną būtį užgriuvo perėmus Pranucio reikalus. Jų pasirodė tiek  nemažai, kad net išmoko senatvėje keiktis: tfu, tfu! Kad  nors  dabar neišsprūstų  koks kipšo  kištelėtas žodelis. Tačiau dabar jiedu – Vidinis ir Raulas – žiūrėjo vienas į kitą ir  juokėsi taip, kad vos galėję sutilpti tyloje.
    – Dieve, argi  gali  taip  būti? – klausė  Vidinis ir lygino: – Bet ar galėjo būt, kaip Prano parašyta? O  buvo...
    „Miško žmogus kalbos neskubino. Jo kalbami žodžiai nesistumdė, nesigrūdo, nelenktyniavo ir kiekvienas sakinyje jautė savo vertę ir buvo garbūs solidūs, reikalingi, suvokiantys, kad perduodami informaciją atlieka reikšmingą darbą. Deja, panašiai atsiliepti man nebuvo įmanoma – pritrūko išauklėjimo ar talento, o jo kaip vandens nepasemsi.
     – Ir ką tuo nori pasakyti, Raulai? Kad gyvenu pasakoje?
     – Kaip, kaip pasakei? Raaaauulai...
o neilgos tylos perklausė jis ir tuoj mišku nuaidėjo jo smagus, užkrečiantis, iš akių ašaras spaudžiantis juokas.
    – Puiku! Tiesiog nuostabu! Nuo šiol aš Raulas, - kalbėjo pro juoką ir vėl, kaip anksčiau, atsargiai pabeldęs pirštais į mano galvos smilkinį. – Ar girdite, papūgėlės? Aš Raulas. Galvokit, mielosios, ir supraskite, kaip tai puiku! Nuo šiol namuose tesu tik Raulas, – dar kartą pasakė ir nusišluostydamas suašarojusias akis: – Ačiū, dzieduli. Nepamenu, kada taip skaniai juokiausi.
    – Galėtum ir dažniau. Sveikata ir Raului nepakenks, – rašo  prisiminimuose  Pranas. Bet  dabar  ne laikas apie tai. Būti atsiminimai atgyja. Ir reikia, kad jų tęsinys nebūtų  prastesnis...