19. Po viena saule ir ten, dvasioje
Atrodo lyg ir nieko neįvyko. Nagi pagalvokim: žaibai nešvysčiojo, perkūnas nesitrankė. Tik miškas neramiau suošė. Ne taip seniai nebuvo jo čia. Nebuvo. Tuomet miškas nuo Grigų sodybos atitolęs, nepermatoma siena ir ilgais varstais nuklydęs iki Druskininkų, iki Merkinės, iki Marcinkonių. O dabar?
Tačiau – stop! O dangau, kaip labai mes neatsargūs. Taip ir neišmokstame atidžiau rodyti į laiką. Iš tiesų, ką reiškia: „o dabar“? Kada jis, „dabar“, prasidėjęs? Koks laiko tarpsnis, koks skirtukas tarp „dabar“ ir „tuomet“?
Štai sodybos vartai peržegnoti, atkelti ir žaltys it įšliaužė. Šiapus vartų jo nėra. Tačiau nėra ir anapus jų. Kur jis dingo? Priešais Vidinį stovėjo „miško žmogus“, tas pats, beje, apie kurį jau 2012 metų žiemoje Prano ranka ir varno Goliaus jam dovanota plunksna parašyta.
„Stebėtis jau turbūt atbukau. Tuoj pamačiau neaukštą, tvirtai nulipdytą ar suręstą kresną, apie keturių dešimčių metų mielo, bičiuliško veido išraiškos vyrą. Jo aprėdas žvalgus, it apaugintas tamsių ežerų žuvies žvynais. Labiausiai panašėjo į ešerį – spalva rūstoka, su plieno atspalviu.
Netardamas nė žodžio it senam, geram pažįstamui padaviau ranką ir pajaučiau saujoje jo delną. Šaltas. Tačiau, matyt, tik sau, nes į mane jo šaltis nepersimetė. O pasakiau tai, ko lyg tol niekam nebuvau sakęs ir nežinojau, kad kažkur savyje galėčiau turėti tokį sakymą.
– Šaltas kaip žaltys.
– Taip ir yra, dzieduli. Žaltys. Kiekvienas gyvename savo dalioje.
– Betgi...
– Betgi manau, kad tokia dalia neamžina, – užbėgo į priekį kalbėti miško žmogus. – Šiandieną va taip, o rytoj ir vėl nežinia kaip. Prisimink, dzieduli, kaip Eglė šaukusi:
Žilvine, Žilvinėl,
Jau saulelė žemai,–
Žilvine, Žilvinėl,–
Kur namučiai namai?
Žvilgterėjau per nukarusias medžių šakas į viršų ir net nepagalvojęs:
– Mūsų saulė dar tik kyla, miško žmogau, – pasakiau ir tik tuokart atidžiau žvilgtelėjau į jo veidą, sutikęs iš jo sužiurusias draugiškai šiltas akis ir nelinksmą, bet nesuvaidintą mažytę šypseną, kurią net plačiau praplėšius, daugiau džiaugsmo neišsilietų. Buvo akivaizdu, kad ir ten, ką matau čia, jaučiau savyje, taigi ir ten protingai ir natūraliai įsiskverbė ir įsitaisė būti žmogaus, sutikto miške atvaizdas. Jis nedrumstė nieko, kas priklauso man. Susirado niekieno neužimtą tuštumėlę ir, prašau – YRA. Net toptelėjo mintis, kad ir ten, Savęsp(i), galima gyventi, būti ir, kaip sakoma, visiems šildytis ta pačia saule, jos neuždengiant, nepridengiant bet kam kitam. Taigi po viena saule ir ten, dvasioje. Ir šit momentas, kai sutiktasis netikėtai atsargai pakėlė ranką prie mano veido, lyg norėjęs nuo jo nuimti kokią užkritusią šiukšlelę, ir net tyliai pastukseno į smilkinį.
– Na ir kaip, – stukseno ir klausė, – ar išmokote „Internacionalą“ giedoti? – Nelaukė, kokį atsakymą išgirs ar visai neišgirs. Atrodė, labiau rūpėjo pagirti nuščiuvusias papūgėles: – Jos puikios, jos nuostabios. Ir sakau, dzieduli, kad: nelengva man buvo skirtis su jomis, o ir joms su manimi. Daug dalykų tekę apmąstyti. Neretai abejodavome, ar mūsų pamąstymai teisingi, tačiau kaip neretai panašiais atvejais pasitaiko, į paramą atėjai pats.
– Aš?
– Taip, dzieduli, tu. Tavo apsisprendimas šioje elgetų karalystėje pragyventi kaip minimumą šimtą metų, mums buvo priežastis galutiniam apsisprendimui.
– Elgetų karalystėje?
– Kasdienybėje ją vadinu ubagų karalyste, bet ši diena iš kasdienybės iškrito. Na, pagalvok: Dievas sukuria žmogų. Ir net pagal savo atvaizdą. Apgyvendina Žemėje, o gyvenimui iš begalybės laiko atgnybia trupinėlį. Vis tik iki šimto, tik iki šimto metų.. Tai argi ne elgetos dovana? O tavo ryžtas pragyventi ne IKI šimto, o NE MAŽIAU kaip šimtą metų, (nors tai irgi nedaug), mums atrodė, yra vertas ir pagarbos, ir paramos.
– Va, va, – neiškentusi savo burnoje tylos ir pritardama Raului iš galvos atsiliepė Nadežda. Ir samprotavo: – Tačiau ir šiaip, kur nepažiūrėk, gyvenimuose daug negerų dalykų priviso. Imkime kad ir atsitikimą su Radijo karieta. Buvo, buvo, bet žybt ir nėra.
– O priedo, kad jos ir pėdsakų nebeliktų, dar ir panelę Amneziją padovanojo: esą: užmiršk, dzieduli, kad būta tavo gyvenime gražaus prakaito,– neiškentė nepakomentavęs jos bendražygis Potjė.
– Taip, jis sūrus, bet prakaito lašelis geriausiai atspindi žmogų jo esmėje, – pasakiau ką padūmojęs ir priekaištavau papūgoms: – Betgi kas jus verčia čiauškėti? Patylėtumėt bent tada, kai tikrai reikia patylėt.
– Gyvenimas, dzieduli, gyvenimas verčia, – vėl Nadežda
– Ša, papūgos, – pyktelėjau“.
Taip čia iš raštų, parašytų Prano ranka ir jam dovanota varno Goliaus plunksna. Ši atmintis dar buvo netolima, gyva kaip sidabras ir Vidiniui buvo labai nesmagu, kad šitame susitikime apsieinama be Pranucio. Bet vėlgi koks džiaugsmas pamanius, kad tokioje vietoje toks jo ir Raulo susitikimas nepriklauso atsitiktinumo kategorijai. Kažkas pasirūpina, kad taip atsitiktų, o jeigu taip, tai smagu, kad yra taip, kaip yra. Gautą iš Prano paveldą Vidinis protingai suvokė ne tik kaip įsipareigojimą tęsti jam paliktus neužbaigtus darbus, bet taip pat sugrąžinti jo įsiskolinimus. Būtent akivaizdi nemenka Prano skola Grigų sodybai suruošė ir stumtelėjo Vidinį į šią kelionę. Ar tokios sėkmės jis galėjęs tikėtis?. Argi tai nepanašu į pasaką?
Te dar niekieno taip neužrašyta, bet tiesos dėl to nei daugiau, nei mažiau: į šį kiemą jis keliavo verčiamas įsipareigojimų, kurie jo nejauną būtį užgriuvo perėmus Pranucio reikalus. Jų pasirodė tiek nemažai, kad net išmoko senatvėje keiktis: tfu, tfu! Kad nors dabar neišsprūstų koks kipšo kištelėtas žodelis. Tačiau dabar jiedu – Vidinis ir Raulas – žiūrėjo vienas į kitą ir juokėsi taip, kad vos galėję sutilpti tyloje.
– Dieve, argi gali taip būti? – klausė Vidinis ir lygino: – Bet ar galėjo būt, kaip Prano parašyta? O buvo...
„Miško žmogus kalbos neskubino. Jo kalbami žodžiai nesistumdė, nesigrūdo, nelenktyniavo ir kiekvienas sakinyje jautė savo vertę ir buvo garbūs solidūs, reikalingi, suvokiantys, kad perduodami informaciją atlieka reikšmingą darbą. Deja, panašiai atsiliepti man nebuvo įmanoma – pritrūko išauklėjimo ar talento, o jo kaip vandens nepasemsi.
– Ir ką tuo nori pasakyti, Raulai? Kad gyvenu pasakoje?
– Kaip, kaip pasakei? Raaaauulai...
o neilgos tylos perklausė jis ir tuoj mišku nuaidėjo jo smagus, užkrečiantis, iš akių ašaras spaudžiantis juokas.
– Puiku! Tiesiog nuostabu! Nuo šiol aš Raulas, - kalbėjo pro juoką ir vėl, kaip anksčiau, atsargiai pabeldęs pirštais į mano galvos smilkinį. – Ar girdite, papūgėlės? Aš Raulas. Galvokit, mielosios, ir supraskite, kaip tai puiku! Nuo šiol namuose tesu tik Raulas, – dar kartą pasakė ir nusišluostydamas suašarojusias akis: – Ačiū, dzieduli. Nepamenu, kada taip skaniai juokiausi.
– Galėtum ir dažniau. Sveikata ir Raului nepakenks, – rašo prisiminimuose Pranas. Bet dabar ne laikas apie tai. Būti atsiminimai atgyja. Ir reikia, kad jų tęsinys nebūtų prastesnis...