Pušelė šyptelėjo. Nelinksmai. Paošė. Taip pat nelinksmai,. Be  žodžių ramino varno krankalą: muliaaaažas! mumijaaaa! O vakaras  leidosi  vis žemiau ir saulės spinduliai žėravo, degė sukritę į, atrodytų, niekam nereikalingos Grigų sodinos tuščių  namų  langus. Taip būta jau anksčiau, bet  neatrodė, kad tokie  peizažai  galėtų  įsiminti ar  kažkaip kitaip liudyti nelinksmą toli išmėtytų Šklėrių  sodžiaus vienkiemių būtį, kuomet ir  skauda  taip, kad netingu žiūrėti ir gražu matyti.  .
   Grigų sodyba nuo  pušelės netoli. Ji kraštutinė ir savo valako žemių  valda susieina su Margionių sodžiaus  žemės rėžiais (šniūrais).Taip susisiekia  Šklėrių  titnaginė su Margionių titnagine.
 
Ugnies čia tiek,
Kad pragaras gal nepakeltų,
Karjerai iškasti sulig vandens
Ir net giliau.
Bet  pažiūrėkite, kaip žydi titnagai
Prie  Margionių ir Šklėrių!
Baltuoja, ganosi kaip avys
Ir piemenų nereikia

Kita galybė jų,
Prigludus prie pušų šaknų,
Giliai įsirausia į žemę.
Ir nebaisu.
Ugnies iš titnago
Net ir perkūnas neįžiebs.
Baltasis žino vertę jos,
Ne kartą matė,
Kaip šiliniai degė.
 
Žingsnis po žingsnio
Stukt ir stukt lazda –
 Einu į vakarą pas Dievą.
 Ir nežinau, ar dar ilgai  reikėsią eiti,
 Bet Dievas irgi moka kaip  aušra
 į sielą,
        į akis,
               į širdį įsilieti, –
 
paošė  pušelė ir tarė:
   – Iš  tikrųjų, Goliau, žaltys tau tiesą sakė. Puikiai švilpauji. Į muziką, į savo muziką  tave imu. Į  rievę ir švilpavimą  įrašiau. Numaniau, kad taip galėtum, bet išgirdusi buvau laiminga ir net pamaniau, kad gal ne tu, o žaltys taip. Dabar dar laimingesnė, kad tiek daug talentų šiliniuose išnoksta.
   – Koks žaltys, pušele? Karalius. Savo akimis jį  su karūna ant galvos  mačiau. Juk ne muliažas ten, Gyvas. Kaip žaltys gyvas. Tačiau kai pamatai netikėtai, gerklė  išsižioja ir nemoka  užsičiaupti.
    – Išsikrank, Goliau, kiek tau patinka. Ir labai nepaisyk, kad karaliui irgi skauda. Kai kraštas budi, neįsivaizduoju, kad kitaip galėtų  būti.
    – Jis netoli. Prie Grigų sodybos. Iš čia matosi. Vis dar su karūna ant galvos. Labai panaši Trijų kryžių kalną.
    – Todėl ir neprilaikiau, neįprašinėjau, kad pasiliktų ar kad sugrįžtų.
    – Jis išėjo? Jis nesiruošia grįžti? – neatlyžo klausti Golius.
    – O kalbant  apie  nežinomą autorių, tai gal te jis ir būna toks – Nežinomas, Nežinomasis, Ygrekas, Iksas ar kitaip neiškeltas į šviesą. Svarbu, kad jis yra. Tuomet neateina noras kirsti į akį, jeigu kažkas ne taip atsitinka.
   – Jis nesugrįš? Taip?
   – Paklausyk, Goliau, kaip išeidamas  pašvilpavo  žaltys. Jis čia nebuvo karaliumi. Būdamas čia, jis negalėjo būti juo. Paklausyk. 
 
Tas laikas  baigiasi,
Bet  ataidi lig šiol  garsai
Ir nesmagu  suvokt išgirdus, 
Kad ten, iš Vakarų
Kur saulė leidžiasi
Ir laiką sulesioja aitvarai, 
Ateina kryžiai žemei nusilenkti
 
Įsėlina jų medy nebūtis –
Ir kryžiuose, deja, mirtis
Ir kryžiais atmintis, deja,
Ne kažin ką prikelti  gali.
 
   – Nežinau, kaip reikia jį teisingai suprasti. Paprašė, kad jam papasakočiau  tai apie save, ko jis nežino. Pašvilpavau. Nuoširdžiai  maniau, kad jis nežino, kad gebu, bet regisi, kad  suklydau, – pasakė  varnas ir įsiklausęs savyje girdėjo, kaip  ten irgi  kažkas švilpavo: Nežinomasis?

Netylėki, varnai,
Netylėk, pušele ir žalty,
Ir tu, Tamošiau,  netylėk...
nes reikia... Viešpatie, kaip reikia
Turėti  žmogui Pradžią  krašto
Nuo lopšio žiūrintį jam į akis.