16. Pašvilpavimai iš pušelės
Pušelė šyptelėjo. Nelinksmai. Paošė. Taip pat nelinksmai,. Be žodžių ramino varno krankalą: muliaaaažas! mumijaaaa! O vakaras leidosi vis žemiau ir saulės spinduliai žėravo, degė sukritę į, atrodytų, niekam nereikalingos Grigų sodinos tuščių namų langus. Taip būta jau anksčiau, bet neatrodė, kad tokie peizažai galėtų įsiminti ar kažkaip kitaip liudyti nelinksmą toli išmėtytų Šklėrių sodžiaus vienkiemių būtį, kuomet ir skauda taip, kad netingu žiūrėti ir gražu matyti. .
Grigų sodyba nuo pušelės netoli. Ji kraštutinė ir savo valako žemių valda susieina su Margionių sodžiaus žemės rėžiais (šniūrais).Taip susisiekia Šklėrių titnaginė su Margionių titnagine.
Ugnies čia tiek,
Kad pragaras gal nepakeltų,
Karjerai iškasti sulig vandens
Ir net giliau.
Bet pažiūrėkite, kaip žydi titnagai
Prie Margionių ir Šklėrių!
Baltuoja, ganosi kaip avys
Ir piemenų nereikia
Kita galybė jų,
Prigludus prie pušų šaknų,
Giliai įsirausia į žemę.
Ir nebaisu.
Ugnies iš titnago
Net ir perkūnas neįžiebs.
Baltasis žino vertę jos,
Ne kartą matė,
Kaip šiliniai degė.
Žingsnis po žingsnio
Stukt ir stukt lazda –
Einu į vakarą pas Dievą.
Ir nežinau, ar dar ilgai reikėsią eiti,
Bet Dievas irgi moka kaip aušra
į sielą,
į akis,
į širdį įsilieti, –
paošė pušelė ir tarė:
– Iš tikrųjų, Goliau, žaltys tau tiesą sakė. Puikiai švilpauji. Į muziką, į savo muziką tave imu. Į rievę ir švilpavimą įrašiau. Numaniau, kad taip galėtum, bet išgirdusi buvau laiminga ir net pamaniau, kad gal ne tu, o žaltys taip. Dabar dar laimingesnė, kad tiek daug talentų šiliniuose išnoksta.
– Koks žaltys, pušele? Karalius. Savo akimis jį su karūna ant galvos mačiau. Juk ne muliažas ten, Gyvas. Kaip žaltys gyvas. Tačiau kai pamatai netikėtai, gerklė išsižioja ir nemoka užsičiaupti.
– Išsikrank, Goliau, kiek tau patinka. Ir labai nepaisyk, kad karaliui irgi skauda. Kai kraštas budi, neįsivaizduoju, kad kitaip galėtų būti.
– Jis netoli. Prie Grigų sodybos. Iš čia matosi. Vis dar su karūna ant galvos. Labai panaši Trijų kryžių kalną.
– Todėl ir neprilaikiau, neįprašinėjau, kad pasiliktų ar kad sugrįžtų.
– Jis išėjo? Jis nesiruošia grįžti? – neatlyžo klausti Golius.
– O kalbant apie nežinomą autorių, tai gal te jis ir būna toks – Nežinomas, Nežinomasis, Ygrekas, Iksas ar kitaip neiškeltas į šviesą. Svarbu, kad jis yra. Tuomet neateina noras kirsti į akį, jeigu kažkas ne taip atsitinka.
– Jis nesugrįš? Taip?
– Paklausyk, Goliau, kaip išeidamas pašvilpavo žaltys. Jis čia nebuvo karaliumi. Būdamas čia, jis negalėjo būti juo. Paklausyk.
Tas laikas baigiasi,
Bet ataidi lig šiol garsai
Ir nesmagu suvokt išgirdus,
Kad ten, iš Vakarų
Kur saulė leidžiasi
Ir laiką sulesioja aitvarai,
Ateina kryžiai žemei nusilenkti
Įsėlina jų medy nebūtis –
Ir kryžiuose, deja, mirtis
Ir kryžiais atmintis, deja,
Ne kažin ką prikelti gali.
– Nežinau, kaip reikia jį teisingai suprasti. Paprašė, kad jam papasakočiau tai apie save, ko jis nežino. Pašvilpavau. Nuoširdžiai maniau, kad jis nežino, kad gebu, bet regisi, kad suklydau, – pasakė varnas ir įsiklausęs savyje girdėjo, kaip ten irgi kažkas švilpavo: Nežinomasis?
Netylėki, varnai,
Netylėk, pušele ir žalty,
Ir tu, Tamošiau, netylėk...
nes reikia... Viešpatie, kaip reikia
Turėti žmogui Pradžią krašto
Nuo lopšio žiūrintį jam į akis.