15. Ko šaukė krankė varnas Golius

      Geltonžandis pats sau netikėjo, kad  jo žodžius varnas Golius galėtų praleisti pro ausis. Anas gi, nervingai sukrutęs, apsisuko kartą, kitą, neužmiršęs pasižiūrėti į tolimą padangės horizontą, kur susitiko su debesėliu  apsigaubusia Gelovine. Tačiau  netrukus vėl sugrįžo į ankstesnę pozą.
     – Hm, –kimtelėjo savyje Geltonžandis, – negi iškentės?
    Ne, varnas Geltonžandžio žodžių pro ausis nepraleido. Labiau pyktelėjo dėl bakstelėjimo į jo senatvę: girdėk, varnai,  nejaunas, nejaunas. Tai tiesa, kad nejaunas, tačiau todėl savaime suprantama, kad, toks būdamas, esi įpareigotas atidžiau žiūrėti, kas kur kaip padėta ir geriau suvokti reikalus, į kuriuos žiūri. Na, o dėl to, kad žalčiui nepatinka, jog varnas Golius  jo asmeny nemato karaliaus, argi naujiena? Tačiau  gal bent vieną kartą palepinti jį, a? Gal atsiliepti: o, karaliau, atsiprašau, kad tavo vietoje  šliužą matydavau, bet va senatvė ir, prašau, akys, akylesnės..
   Ne, taip nepasakė. Tarė kitaip:
    – Betgi mudu čia apie tėvą ir sūnų, apie  jųdviejų  pašnekesį, karaliau.
    – „Karaliau“? – šoktelėjo žaltys. Išsitiesė kaip lazda. – „Karaliau“? – perklausė. – Varnai, tu esi dievų siųstasis. Jau nebeprisimenu, kas paskutinį kartą mane karaliumi pavadino. Tu rimtai taip? Tu, Goliau, be ironijos?
  – Be ironijos, karaliau,  be, – nedrįso nesumeluoti varnas. Ir, beje, taip pat nemokėjo atsiminti, kada ir kam jis taip melavęs. Nusigręžė į žole užeinančią Grigų sodybą, kad pašnekovas nematytų jo akių ir per jas  nesužinotų teisybės. O Geltonžandis dar vis kone ant galiuko uodegos stovi it įbestas į žemę. Koks gražus, koks dvasiai nepaprastas ir mielas reginys!  Pamatęs tokį, jau nepasakysi, kad šliužas. Tai kelias į dangų. Bent  jo pradžia.
   –Tu neabejoji, Goliau? – dar vis nesiliovė klausti žaltys, o paskui šit ir prašymas. – Apie tėvą ir sūnų dar suspėsim pakalbėti. Ir apie nežinomą  autorių taip pat. O dabar, būk  mielas, ką nors pasakyk apie save, varnai, ko aš nežinau.
   – Ko nežinai? Iš  kur  man žinoti, ko  apie  mane  nežinai?
   – Aš labai rimtai.
   Gal dar kažką  pameluoti? Bet – ne!  Ne, ne, ne, – kratėsi minties Varnas. – Tenebūna daugiau taip, o ši melagystė irgi kaip nors tebus išdejuota, bet vėliau, vėliau. Ir taip  skauda, žiūrint į tokią sodybą. O buvo... Dabar  jau  sunku  patikėti, kad taip galėję.
    – Labai norėjau išmokti švilpauti, Geltonžandi. Pats  sau netikėjau, kad sugebėsiu. Apie kitus net  nekalbu. Anieji kitaip ir  nemokėję. Padrąsindami net sumeluoti  nemokėję.. Kaip  susitarę: jau švilpauji, Goliau, niekus  švilpauji,  tačiau  vis tiek neatlyžau.  Buvau atkaklus. Ir vieną kartą  girdžiu, kad švilpauju.  
   – Švilpauji?
   – Eilėraštį švilpauju. Tekstas i it pažįstamas, it į mane, Golių,  juo parodantis. Klausyk:
 
Ir  man  prie jo truputį teko būti,
Pažioplinėti po vaikystę jo
Ir jau nepaisyti labai,
Kam rūpi  kas
Ar  niekas neberūpi – _...
Tegu  mintim,  tačiau kaip jis,
Kaip varnas, mosteliu  sparnais
Ir – ką?
Kerojas platuma,
Supas viršūnėmis šilai,
Paskęsti ir atrodo,
Buvo Taip,
                   Yra 
                          ir  Bus.
 
    – Tačiau va, karaliau, – liovėsi švilpauti Golius.– Štai Grigų sodyba. Nereikia  ir  rodyti. Patys  matote, kaip atrodanti. Aš ją atsimenu ir  žinau, kad  taip nebuvo, kaip dabar yra. O  kaip  bus,  a?  Kas mums  bepasakys, kaip  bus?
   –  Puikiai švilpauji, varnai. Labai. Nežinau į ką  parodyti. Gal į  varnėną? Sakau, kad ir karaliaus karūnai nebūtų gėda, jeigu pasiliktumei prie jos.
   – Ką! – vėl kranktelėjo varmas, beatsigręždamas į žaltį, tačiau tai, kas įvyko, jau nebuvo  jo galioje...
   Laiko buvo  nedaug, kai varnas nesidairydamas  dėbsojo į nelinksmai atrodančią sodybą,  bet  jo pakako, kad žalčiui ant galvos atsirastų karaliaus karūna, išdabinta trimis kryžiais ir jų kalnu. Neprataręs nė žodžio, lyg perkūnu  trenkas, pašoko  skrydžiui.
  – Muliažaaaas! Mumijaaaa! Miliažaaaas! Mumijaaaa! – šaukė, krankė kiek  beįstengdamas per apylinkę į pušelę skrisdamas varnas Golius, tačiau ir nutūpęs  joje, neišsilaikė: – Muliaaaažas! Mumijaaaa, –  aidėjo iki Grigų sodybos, iki Skersbalės  ir  toli toli link Čepkelių...
Pelėda

2016-08-26 18:26:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Pakeleivis

Sukurta: 2016-08-27 11:23:47

Žaltys – puikus. Pamatęs tokį, jau nepasakysi, kad šliužas. Tai kelias į dangų. Bent  jo pradžia.
Kalba labai aptaki (žalčio įtaka?). Sakiniai vingrūs, daug minčių nuotrupų, nutylėjimų, kuriuos, tiesa, galima suprasti nuojauta.
Tenka pripažinti, kad tai paslaptingas Goliaus sąmonėjimo (t. y. sąmonės praskraidrėjimo) kelias.
Taip veriasi trečioji akis (kuri visada ir buvo, tik gal giliau, sodybose).
Debesėliška (Poe) susitikimo pabaiga: Laiko buvo  nedaug, kai varnas nesidairydamas  dėbsojo į nelinksmai atrodančią sodybą,  bet  jo pakako, kad žalčiui ant galvos atsirastų karaliaus karūna, išdabinta trimis kryžiais ir jų kalnu.
 
Pokalbis-nepokalbis-pašvilpavimas apie tai, kas Buvo, Yra ir Bus.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2016-08-26 20:32:54

Šaunuolis Golius, kad Geltonžandžiui padarė malonumą, pavadindamas jį karaliumi. Juk tai nieko nekainuoja, bet Geltonžandžiui nuotaiką kilstelėjo visai dienai.
Patiko kūrinys. Įdomus. Prajuokinote su:
 – Muliažaaaas! Mumijaaaa! Miliažaaaas! Mumijaaaa!