Geltonžandis pats sau netikėjo, kad  jo žodžius varnas Golius galėtų praleisti pro ausis. Anas gi, nervingai sukrutęs, apsisuko kartą, kitą, neužmiršęs pasižiūrėti į tolimą padangės horizontą, kur susitiko su debesėliu  apsigaubusia Gelovine. Tačiau  netrukus vėl sugrįžo į ankstesnę pozą.
     – Hm, –kimtelėjo savyje Geltonžandis, – negi iškentės?
    Ne, varnas Geltonžandžio žodžių pro ausis nepraleido. Labiau pyktelėjo dėl bakstelėjimo į jo senatvę: girdėk, varnai,  nejaunas, nejaunas. Tai tiesa, kad nejaunas, tačiau todėl savaime suprantama, kad, toks būdamas, esi įpareigotas atidžiau žiūrėti, kas kur kaip padėta ir geriau suvokti reikalus, į kuriuos žiūri. Na, o dėl to, kad žalčiui nepatinka, jog varnas Golius  jo asmeny nemato karaliaus, argi naujiena? Tačiau  gal bent vieną kartą palepinti jį, a? Gal atsiliepti: o, karaliau, atsiprašau, kad tavo vietoje  šliužą matydavau, bet va senatvė ir, prašau, akys, akylesnės..
   Ne, taip nepasakė. Tarė kitaip:
    – Betgi mudu čia apie tėvą ir sūnų, apie  jųdviejų  pašnekesį, karaliau.
    – „Karaliau“? – šoktelėjo žaltys. Išsitiesė kaip lazda. – „Karaliau“? – perklausė. – Varnai, tu esi dievų siųstasis. Jau nebeprisimenu, kas paskutinį kartą mane karaliumi pavadino. Tu rimtai taip? Tu, Goliau, be ironijos?
  – Be ironijos, karaliau,  be, – nedrįso nesumeluoti varnas. Ir, beje, taip pat nemokėjo atsiminti, kada ir kam jis taip melavęs. Nusigręžė į žole užeinančią Grigų sodybą, kad pašnekovas nematytų jo akių ir per jas  nesužinotų teisybės. O Geltonžandis dar vis kone ant galiuko uodegos stovi it įbestas į žemę. Koks gražus, koks dvasiai nepaprastas ir mielas reginys!  Pamatęs tokį, jau nepasakysi, kad šliužas. Tai kelias į dangų. Bent  jo pradžia.
   –Tu neabejoji, Goliau? – dar vis nesiliovė klausti žaltys, o paskui šit ir prašymas. – Apie tėvą ir sūnų dar suspėsim pakalbėti. Ir apie nežinomą  autorių taip pat. O dabar, būk  mielas, ką nors pasakyk apie save, varnai, ko aš nežinau.
   – Ko nežinai? Iš  kur  man žinoti, ko  apie  mane  nežinai?
   – Aš labai rimtai.
   Gal dar kažką  pameluoti? Bet – ne!  Ne, ne, ne, – kratėsi minties Varnas. – Tenebūna daugiau taip, o ši melagystė irgi kaip nors tebus išdejuota, bet vėliau, vėliau. Ir taip  skauda, žiūrint į tokią sodybą. O buvo... Dabar  jau  sunku  patikėti, kad taip galėję.
    – Labai norėjau išmokti švilpauti, Geltonžandi. Pats  sau netikėjau, kad sugebėsiu. Apie kitus net  nekalbu. Anieji kitaip ir  nemokėję. Padrąsindami net sumeluoti  nemokėję.. Kaip  susitarę: jau švilpauji, Goliau, niekus  švilpauji,  tačiau  vis tiek neatlyžau.  Buvau atkaklus. Ir vieną kartą  girdžiu, kad švilpauju.  
   – Švilpauji?
   – Eilėraštį švilpauju. Tekstas i it pažįstamas, it į mane, Golių,  juo parodantis. Klausyk:
 
Ir  man  prie jo truputį teko būti,
Pažioplinėti po vaikystę jo
Ir jau nepaisyti labai,
Kam rūpi  kas
Ar  niekas neberūpi – _...
Tegu  mintim,  tačiau kaip jis,
Kaip varnas, mosteliu  sparnais
Ir – ką?
Kerojas platuma,
Supas viršūnėmis šilai,
Paskęsti ir atrodo,
Buvo Taip,
                   Yra 
                          ir  Bus.
 
    – Tačiau va, karaliau, – liovėsi švilpauti Golius.– Štai Grigų sodyba. Nereikia  ir  rodyti. Patys  matote, kaip atrodanti. Aš ją atsimenu ir  žinau, kad  taip nebuvo, kaip dabar yra. O  kaip  bus,  a?  Kas mums  bepasakys, kaip  bus?
   –  Puikiai švilpauji, varnai. Labai. Nežinau į ką  parodyti. Gal į  varnėną? Sakau, kad ir karaliaus karūnai nebūtų gėda, jeigu pasiliktumei prie jos.
   – Ką! – vėl kranktelėjo varmas, beatsigręždamas į žaltį, tačiau tai, kas įvyko, jau nebuvo  jo galioje...
   Laiko buvo  nedaug, kai varnas nesidairydamas  dėbsojo į nelinksmai atrodančią sodybą,  bet  jo pakako, kad žalčiui ant galvos atsirastų karaliaus karūna, išdabinta trimis kryžiais ir jų kalnu. Neprataręs nė žodžio, lyg perkūnu  trenkas, pašoko  skrydžiui.
  – Muliažaaaas! Mumijaaaa! Miliažaaaas! Mumijaaaa! – šaukė, krankė kiek  beįstengdamas per apylinkę į pušelę skrisdamas varnas Golius, tačiau ir nutūpęs  joje, neišsilaikė: – Muliaaaažas! Mumijaaaa, –  aidėjo iki Grigų sodybos, iki Skersbalės  ir  toli toli link Čepkelių...