15. Ko šaukė krankė varnas Golius
Geltonžandis pats sau netikėjo, kad jo žodžius varnas Golius galėtų praleisti pro ausis. Anas gi, nervingai sukrutęs, apsisuko kartą, kitą, neužmiršęs pasižiūrėti į tolimą padangės horizontą, kur susitiko su debesėliu apsigaubusia Gelovine. Tačiau netrukus vėl sugrįžo į ankstesnę pozą.
– Hm, –kimtelėjo savyje Geltonžandis, – negi iškentės?
Ne, varnas Geltonžandžio žodžių pro ausis nepraleido. Labiau pyktelėjo dėl bakstelėjimo į jo senatvę: girdėk, varnai, nejaunas, nejaunas. Tai tiesa, kad nejaunas, tačiau todėl savaime suprantama, kad, toks būdamas, esi įpareigotas atidžiau žiūrėti, kas kur kaip padėta ir geriau suvokti reikalus, į kuriuos žiūri. Na, o dėl to, kad žalčiui nepatinka, jog varnas Golius jo asmeny nemato karaliaus, argi naujiena? Tačiau gal bent vieną kartą palepinti jį, a? Gal atsiliepti: o, karaliau, atsiprašau, kad tavo vietoje šliužą matydavau, bet va senatvė ir, prašau, akys, akylesnės..
Ne, taip nepasakė. Tarė kitaip:
– Betgi mudu čia apie tėvą ir sūnų, apie jųdviejų pašnekesį, karaliau.
– „Karaliau“? – šoktelėjo žaltys. Išsitiesė kaip lazda. – „Karaliau“? – perklausė. – Varnai, tu esi dievų siųstasis. Jau nebeprisimenu, kas paskutinį kartą mane karaliumi pavadino. Tu rimtai taip? Tu, Goliau, be ironijos?
– Be ironijos, karaliau, be, – nedrįso nesumeluoti varnas. Ir, beje, taip pat nemokėjo atsiminti, kada ir kam jis taip melavęs. Nusigręžė į žole užeinančią Grigų sodybą, kad pašnekovas nematytų jo akių ir per jas nesužinotų teisybės. O Geltonžandis dar vis kone ant galiuko uodegos stovi it įbestas į žemę. Koks gražus, koks dvasiai nepaprastas ir mielas reginys! Pamatęs tokį, jau nepasakysi, kad šliužas. Tai kelias į dangų. Bent jo pradžia.
–Tu neabejoji, Goliau? – dar vis nesiliovė klausti žaltys, o paskui šit ir prašymas. – Apie tėvą ir sūnų dar suspėsim pakalbėti. Ir apie nežinomą autorių taip pat. O dabar, būk mielas, ką nors pasakyk apie save, varnai, ko aš nežinau.
– Ko nežinai? Iš kur man žinoti, ko apie mane nežinai?
– Aš labai rimtai.
Gal dar kažką pameluoti? Bet – ne! Ne, ne, ne, – kratėsi minties Varnas. – Tenebūna daugiau taip, o ši melagystė irgi kaip nors tebus išdejuota, bet vėliau, vėliau. Ir taip skauda, žiūrint į tokią sodybą. O buvo... Dabar jau sunku patikėti, kad taip galėję.
– Labai norėjau išmokti švilpauti, Geltonžandi. Pats sau netikėjau, kad sugebėsiu. Apie kitus net nekalbu. Anieji kitaip ir nemokėję. Padrąsindami net sumeluoti nemokėję.. Kaip susitarę: jau švilpauji, Goliau, niekus švilpauji, tačiau vis tiek neatlyžau. Buvau atkaklus. Ir vieną kartą girdžiu, kad švilpauju.
– Švilpauji?
– Eilėraštį švilpauju. Tekstas i it pažįstamas, it į mane, Golių, juo parodantis. Klausyk:
Ir man prie jo truputį teko būti,
Pažioplinėti po vaikystę jo
Ir jau nepaisyti labai,
Kam rūpi kas
Ar niekas neberūpi – _...
Tegu mintim, tačiau kaip jis,
Kaip varnas, mosteliu sparnais
Ir – ką?
Kerojas platuma,
Supas viršūnėmis šilai,
Paskęsti ir atrodo,
Buvo Taip,
Yra
ir Bus.
– Tačiau va, karaliau, – liovėsi švilpauti Golius.– Štai Grigų sodyba. Nereikia ir rodyti. Patys matote, kaip atrodanti. Aš ją atsimenu ir žinau, kad taip nebuvo, kaip dabar yra. O kaip bus, a? Kas mums bepasakys, kaip bus?
– Puikiai švilpauji, varnai. Labai. Nežinau į ką parodyti. Gal į varnėną? Sakau, kad ir karaliaus karūnai nebūtų gėda, jeigu pasiliktumei prie jos.
– Ką! – vėl kranktelėjo varmas, beatsigręždamas į žaltį, tačiau tai, kas įvyko, jau nebuvo jo galioje...
Laiko buvo nedaug, kai varnas nesidairydamas dėbsojo į nelinksmai atrodančią sodybą, bet jo pakako, kad žalčiui ant galvos atsirastų karaliaus karūna, išdabinta trimis kryžiais ir jų kalnu. Neprataręs nė žodžio, lyg perkūnu trenkas, pašoko skrydžiui.
– Muliažaaaas! Mumijaaaa! Miliažaaaas! Mumijaaaa! – šaukė, krankė kiek beįstengdamas per apylinkę į pušelę skrisdamas varnas Golius, tačiau ir nutūpęs joje, neišsilaikė: – Muliaaaažas! Mumijaaaa, – aidėjo iki Grigų sodybos, iki Skersbalės ir toli toli link Čepkelių...