– Graži man  ši diena, Gelovine. Įsiminsiu. Yra dalykų, kuriuos atsimenu, kad ir be rašto pasilikęs.
Ši diena pagausins tokį kraitį.
 – Ir man, Goliau, graži ši diena. Ir pas mane yra  dalykų, kuriuos atsimenu, kuomet  dar beraštė ir į juos raštais neparodyta. Kaip, pavyzdžiui:
 
Į krantą vieną ir į kitą, 
į pakraščius visus, 
apkaišiotus mišku, 
atsiremiu, kad kuo plačiau, erdviau 
galėčiau vaizdą pamatyti,
ir... gyvenau.
Visaip, beje – laiminga ir rūsti,
ir nemaniau, kad kurį kartą atsitiktų taip –
Poe į sielą pabeldė ir tarė:
 – Žiūrėk, matyki, Gelovine,
Ne saulė šviečia properšoje debesų. 
Tai žydi tavo brolių lelija.
Kas atsimins  mums jų vardus,
jeigu  ne tu? 
kas raiteli išgirs, 
jo klausiant kelio į Merkinę?
 
   – Neužrašyta tai, varnai. Ir  man regisi, kad dabar tai daryti nereikia. Į kraują įėjo ir čiurlena taip.
   – Klausei, ar esu keliavęs karieta? – surado vietą šnektelėti varnas. Gal nepatikėsi, bet negaliu pasakyti. Lyg  keliavęs, lyg ne. Kažkodėl neįsidėmėjo kelionė ja, kad nesuabejojęs pasakyčiau, taip ar ne. Tačiau blogiau, jog priverstas manyti, kad menkėjanti atmintis pirmiausia stengiasi išsilaisvinti nuo artimiausių realybės potyrių. Ryte pavalgęs, vakare  jau  nežinai, ką valgęs.
   – Karietą siūlau ne dėl to, važiavęs tokia  transporto priemone ar nebe. Tikiuosi, kad sudomins  jos vežėjas. Tau  jis, kaip girdėjau, senis, o  man?  Na, na, atsakyk gi. Klausiu: o man?
   – Ar manai, kad kitaip galėjęs pasakyti?
   – Nesijuok, Goliau, ir nepamanyk, kad vaidinu. Man jis, taigi  Seneka, dar netgi kaip reikiant nesusitupėjęs.
   – Kaip ir  Kristus? Irgi nesusitupėjęs? – sparnus  kilstelėjo  varnas. – Sakei, kad Seneka su juo iš to paties laiko. Kaip žmonėse sakoma, iš mūsų eros pradžios
   – Taip, taip. Kaip ir Jėzus Kristus, – neginčijo ji ir atsidusdama: – Dieve, Dieve, kas pasakys Gelovinės laiką, nuo kada ji ten, prie Subartonių. Kas?
  Tai nebuvo klausimas ir Golius palaukė, tikėdamas išgirsiąs, ką ji pati apie tai mananti.
   – Jos laikas nuo Senekos laiko nusistūmęs atgal  taip toli,  kad  nėra  su kuo bepalyginti, bet atsitiko taip, kad Seneka aplenkė Gelovinę raštu. Per raštą  pats  atsimena save, kitiems  parodo ir, kaip suprantu, nelaukia vakarienės, kol užmirš, kaip atrodo savo dienoje. Atiduoda ją saugoti Abėcėlei. Pasitaiko, kad  ten užklysta ir Poe (poezija), bet kur kas daugiau bendrystės, supratimo su Pro (proza). O  Gelovinė? Kai pagalvoju apie  jos būtį, pirmiausia išgirstu
 
Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...
 
    – Ji laukė. Gelovinė laukė. Ir patikiu, kad lazda  pradeda  žaliuoti.
    – Čia, regis, Salomėją girdėjau.
    – Taip, Goliau, čia Salomėja  Nėris. O sužaliuojančios lazdos vaidmenį ryžtuosi prisiimti sau. Tai pajutau dar  tuomet, kai, Tomui įkritus į šulinį, išgirdau tave kranksantį ant jo svirties. Jeigu ne  tu, Goliau, Šklėriai, o ir visas šilinių kraštas, neturėtų savo Tamošiaus, nebūtų jis iš šulinio iškeltas.
    – Negalvojau apie tai, bet krankiau taip pirmą  ir vienintelį kartą gyvenime. Ir ne tik nuo svirtis. Krankiau ir nuo jo rentinio, krankiau krisdamas ant žemės ir kildamas į dangų. Krankiau į patį šulinį leisdamasis. Visą Šklėrių sodžių ant kojų sukėliau.   Dievas, matyt, tuomet irgi buvo šalia, o gerklė kaip garvežio švilpynė.
   – Dievas tuomet tikrai buvo šalia. Anksčiau sumaniusi rašyti laiškus kaip Seneka kad mielajam Lucilijui, būtent  tą  dieną ir aš išgirdau savo „mielojo Lucilijaus“ vardą. Nebuvo svarbu, kad jis nemoka  skaityti. Supratau, kad tai ne mano rūpestis, kaip jis  juos skaitys  ir ar skaitys. Buvo svarbu žinoti, kad tai man reikalinga. Supranti,  Goliau?  Man.
   – Ar suprantu?  Dabar man irgi svarbiau, kad noriu suprasti ir todėl turėsiu daug  įdomaus darbo.
   – Tas  laikas, Goliau, kuris žymi Seneką su Kristumi, palyginus su  Gelovinės laiku, tėra tik  dramblio uodega. Sakau  taip apeidama protą, nes ir jis tokio supratimo kol kas nepakelia. Geroji viltis,  kurios  įsitvėrusi laikosi Gelovinė, yra  Poe. Tikimės, beje, prisikalbinti ir Pro.
   Kažin, ar pastebėjo varnas Golius Gelovinės  kalboje, kad ji nesutapatino savęs,  apsigaubusios debesėlyje, su Gelovine prie  Subartonių,  apsigaubusiios  ežeru.
   –Taip, taip, – pakinkavo galva Golius, nedrįsdamas esmingiau terptis į pokalbį, nors būta akimirka, kai jis ketinęs prisipažinti, jog  girdi savyje, kad ten irgi kažkas krebžda – gal skaito, gal rašo.
   –  Ačiū, Gelovine,  už pasiūlytą karietą,  taip pat, žinoma, ir jos vežėją, Tačiau šį kartą man labiau reikalinga  įsiminti  svetainėje tavo padeklamuotą eilėraštį. Tą, trečiąjį:  
 
Kuomet  dangus sudunda griaustiniu 
ir debesys žemi aptemsta... 
 
–  Ir kiti man  patinka, tačiau būtent šis dabar man  labiausiai reikalingas. Labiau negu karieta, labiau negu jos vežėjas Seneka. Prašau, dar kartelį  jį  man padeklamuok.   
   Gelovine nesibrangino ir:

... nebūna taip, kad 
kaip bažnyčia šaukčiausi maldos, 
žegnonės kryžiumi pasaugočiau save, 
prašyčiausi pasigailėti. 

Labiau atrodo – vėl jauna,
audrota, kad lengviau į ranką 
imti kalaviją,  
kartu su broliais žirgą pabalnoti 
tarytumei – ne moteris, 
tarytum – vyras. 
Kas  pasakys, kad negebėjau būti juo? 

Na, iš tiesų sakau – 
į vyrą lydžiausi ugny 
ir  mokiausi kartu su jais drąsos 
piliakalniais apgindama Merkinę, 
Galbūt todėl ir pasiliko taip – 
kažkas mane Gelovine 
kažkas Geloviniu vadina. 

Ir vis dėlto, 
kai praperšose debesų 
pražysta lelija, 
ne kalaviją paimu į ranką; 
į ranką paimu leliją – 
gimdyti noriu panašius į brolius, 
tačiau kuomet žinai, 
kad tai dievų duota dalia, 
netingiu, kaip bažnyčia poteriaut maldas, 
žegnotis kryžiumi, 
prašydama Aukščiausią 
Vardan Merkinės, Dieve, 
segu tau prie  krūtinės brolių gėlę 
ir vėl te raitelis išjos 
surasdamas visus kelius į ją...