12. Gera diena
– Graži man ši diena, Gelovine. Įsiminsiu. Yra dalykų, kuriuos atsimenu, kad ir be rašto pasilikęs.
Ši diena pagausins tokį kraitį.
– Ir man, Goliau, graži ši diena. Ir pas mane yra dalykų, kuriuos atsimenu, kuomet dar beraštė ir į juos raštais neparodyta. Kaip, pavyzdžiui:
Į krantą vieną ir į kitą,
į pakraščius visus,
apkaišiotus mišku,
atsiremiu, kad kuo plačiau, erdviau
galėčiau vaizdą pamatyti,
ir... gyvenau.
Visaip, beje – laiminga ir rūsti,
ir nemaniau, kad kurį kartą atsitiktų taip –
Poe į sielą pabeldė ir tarė:
– Žiūrėk, matyki, Gelovine,
Ne saulė šviečia properšoje debesų.
Tai žydi tavo brolių lelija.
Kas atsimins mums jų vardus,
jeigu ne tu?
kas raiteli išgirs,
jo klausiant kelio į Merkinę?
– Neužrašyta tai, varnai. Ir man regisi, kad dabar tai daryti nereikia. Į kraują įėjo ir čiurlena taip.
– Klausei, ar esu keliavęs karieta? – surado vietą šnektelėti varnas. Gal nepatikėsi, bet negaliu pasakyti. Lyg keliavęs, lyg ne. Kažkodėl neįsidėmėjo kelionė ja, kad nesuabejojęs pasakyčiau, taip ar ne. Tačiau blogiau, jog priverstas manyti, kad menkėjanti atmintis pirmiausia stengiasi išsilaisvinti nuo artimiausių realybės potyrių. Ryte pavalgęs, vakare jau nežinai, ką valgęs.
– Karietą siūlau ne dėl to, važiavęs tokia transporto priemone ar nebe. Tikiuosi, kad sudomins jos vežėjas. Tau jis, kaip girdėjau, senis, o man? Na, na, atsakyk gi. Klausiu: o man?
– Ar manai, kad kitaip galėjęs pasakyti?
– Nesijuok, Goliau, ir nepamanyk, kad vaidinu. Man jis, taigi Seneka, dar netgi kaip reikiant nesusitupėjęs.
– Kaip ir Kristus? Irgi nesusitupėjęs? – sparnus kilstelėjo varnas. – Sakei, kad Seneka su juo iš to paties laiko. Kaip žmonėse sakoma, iš mūsų eros pradžios
– Taip, taip. Kaip ir Jėzus Kristus, – neginčijo ji ir atsidusdama: – Dieve, Dieve, kas pasakys Gelovinės laiką, nuo kada ji ten, prie Subartonių. Kas?
Tai nebuvo klausimas ir Golius palaukė, tikėdamas išgirsiąs, ką ji pati apie tai mananti.
– Jos laikas nuo Senekos laiko nusistūmęs atgal taip toli, kad nėra su kuo bepalyginti, bet atsitiko taip, kad Seneka aplenkė Gelovinę raštu. Per raštą pats atsimena save, kitiems parodo ir, kaip suprantu, nelaukia vakarienės, kol užmirš, kaip atrodo savo dienoje. Atiduoda ją saugoti Abėcėlei. Pasitaiko, kad ten užklysta ir Poe (poezija), bet kur kas daugiau bendrystės, supratimo su Pro (proza). O Gelovinė? Kai pagalvoju apie jos būtį, pirmiausia išgirstu
Akmenys paplentėm kauks.
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...
– Ji laukė. Gelovinė laukė. Ir patikiu, kad lazda pradeda žaliuoti.
– Čia, regis, Salomėją girdėjau.
– Taip, Goliau, čia Salomėja Nėris. O sužaliuojančios lazdos vaidmenį ryžtuosi prisiimti sau. Tai pajutau dar tuomet, kai, Tomui įkritus į šulinį, išgirdau tave kranksantį ant jo svirties. Jeigu ne tu, Goliau, Šklėriai, o ir visas šilinių kraštas, neturėtų savo Tamošiaus, nebūtų jis iš šulinio iškeltas.
– Negalvojau apie tai, bet krankiau taip pirmą ir vienintelį kartą gyvenime. Ir ne tik nuo svirtis. Krankiau ir nuo jo rentinio, krankiau krisdamas ant žemės ir kildamas į dangų. Krankiau į patį šulinį leisdamasis. Visą Šklėrių sodžių ant kojų sukėliau. Dievas, matyt, tuomet irgi buvo šalia, o gerklė kaip garvežio švilpynė.
– Dievas tuomet tikrai buvo šalia. Anksčiau sumaniusi rašyti laiškus kaip Seneka kad mielajam Lucilijui, būtent tą dieną ir aš išgirdau savo „mielojo Lucilijaus“ vardą. Nebuvo svarbu, kad jis nemoka skaityti. Supratau, kad tai ne mano rūpestis, kaip jis juos skaitys ir ar skaitys. Buvo svarbu žinoti, kad tai man reikalinga. Supranti, Goliau? Man.
– Ar suprantu? Dabar man irgi svarbiau, kad noriu suprasti ir todėl turėsiu daug įdomaus darbo.
– Tas laikas, Goliau, kuris žymi Seneką su Kristumi, palyginus su Gelovinės laiku, tėra tik dramblio uodega. Sakau taip apeidama protą, nes ir jis tokio supratimo kol kas nepakelia. Geroji viltis, kurios įsitvėrusi laikosi Gelovinė, yra Poe. Tikimės, beje, prisikalbinti ir Pro.
Kažin, ar pastebėjo varnas Golius Gelovinės kalboje, kad ji nesutapatino savęs, apsigaubusios debesėlyje, su Gelovine prie Subartonių, apsigaubusiios ežeru.
–Taip, taip, – pakinkavo galva Golius, nedrįsdamas esmingiau terptis į pokalbį, nors būta akimirka, kai jis ketinęs prisipažinti, jog girdi savyje, kad ten irgi kažkas krebžda – gal skaito, gal rašo.
– Ačiū, Gelovine, už pasiūlytą karietą, taip pat, žinoma, ir jos vežėją, Tačiau šį kartą man labiau reikalinga įsiminti svetainėje tavo padeklamuotą eilėraštį. Tą, trečiąjį:
Kuomet dangus sudunda griaustiniu
ir debesys žemi aptemsta...
– Ir kiti man patinka, tačiau būtent šis dabar man labiausiai reikalingas. Labiau negu karieta, labiau negu jos vežėjas Seneka. Prašau, dar kartelį jį man padeklamuok.
Gelovine nesibrangino ir:
... nebūna taip, kad
kaip bažnyčia šaukčiausi maldos,
žegnonės kryžiumi pasaugočiau save,
prašyčiausi pasigailėti.
Labiau atrodo – vėl jauna,
audrota, kad lengviau į ranką
imti kalaviją,
kartu su broliais žirgą pabalnoti
tarytumei – ne moteris,
tarytum – vyras.
Kas pasakys, kad negebėjau būti juo?
Na, iš tiesų sakau –
į vyrą lydžiausi ugny
ir mokiausi kartu su jais drąsos
piliakalniais apgindama Merkinę,
Galbūt todėl ir pasiliko taip –
kažkas mane Gelovine
kažkas Geloviniu vadina.
Ir vis dėlto,
kai praperšose debesų
pražysta lelija,
ne kalaviją paimu į ranką;
į ranką paimu leliją –
gimdyti noriu panašius į brolius,
tačiau kuomet žinai,
kad tai dievų duota dalia,
netingiu, kaip bažnyčia poteriaut maldas,
žegnotis kryžiumi,
prašydama Aukščiausią
Vardan Merkinės, Dieve,
segu tau prie krūtinės brolių gėlę
ir vėl te raitelis išjos
surasdamas visus kelius į ją...