Atgal į pušelę išskrist Golius neskubėjo ir nesiruošė, kaip papokštaudamas žadėjęs. Jo žodžiai apie išskridimą tik dėl reikalo. Kažkaip reikėję išpančioti liežuvį ir neatrodyti nepaslankiu, lyg tingulio apsėstu. Laisvas paukštis varnas ir tokiam būti jam dievų paliepta. Tokia turėtų būti ir kalba –  laisva, drąsi, nesikuklinanti, be išdidybės apraiškų, tačiau ištaigioje Gelovinės svetainėje ji lyg geso, tokia nebuvo. Sakinių žodžiai per lėti, per daug atitolę vienas nuo kito. Tai, ką pirmąsyk prakalbęs  svetainėje išgirdo ir pagyrė – žodžių  skambesį, sodrumą,  jų atspalvius, nemokėjimą  išlikti arčiau panosės – pradėjo Golių varginti, darė kabėjimą  lyg ne savo,  o per tai ir jausena, net elgsena nebuvo įprasta. Dabar jis palinko prie Gelovinės jam rodomo piešinio, o anoji  taip:
   – Piešiu ir niūniuoju, bet piešinys veliasi. Matai, kaip nejaukiai atrodo? Tačiau niūniavimas, girdžiu, kad išvirto į žodžius. Girdžiu ir muzikos kažkiek. Beje, norėčiau, kad į pušelę, varnai, parneštum. Kad  žaltys irgi girdėtų. Jis gal bus vienintelis, kuris piešinėlyje ir filosofijos  kažkiek suras. 
   – Negi tarsi, kad ir jis kada nors buvo tavo svečias?
   – Nesivargink, bičiuli, spėlionėmis. Pats žinai, kaip žmonėse sakoma: ateis laikas – bus ir vaikas, o  dabar paklausyk, – pasakė Gelovinė ir varnas pajautė, kaip suvilnijo svetainė. Nepasakytų, beje, kad labai meiliai. Kaip karieta važiuojanti duobėtu, išmaltomis vėžėmis keliu:

Atėjusi išbūti savyje,
nežibinu akių –
su tavimi, žmogau,
panūdinta savo dalios kalbu,
net nesvarbu, kaip pavadinsite mane:
galbūt Geloviniu,
galbūt Gelovine,
mano lemtyj šviesos per daug nereikia,
kaip ir minios, atlėpusios ausis.
Išgirsti, kas esu.
  
   „Karieta“ sustojo, jos „kratulys“ nurimo, o Gelovinė perėjo prie įprastos žmonių  kalbos.
   – Tuomet tikrai žinojau, – sakė ji,– kad giedu Šklėrių Tamošiui – mielam, geram, brangintinam žmogui, bet kažkodėl piktai, it savyje jis visą  parlamentą nešiotų. Rado ką! Gal dėl to jam taip... Iš tikrųjų norėjosi pabūti šalia  jo ne taip, kaip dabar, apsigobus debesėliu, o tokia (ar tokiu), kaip  atrodau. Štai, varnai, žiūrėk, kaip vaizdas atrodo piešinyje, ir girdėk, kaip jis atrodo mano niūniavime.


Štai piešinėlis mano –
barzdota, panaši į senį,
nors iš tiesų dzūkuojanti
Subartonių bobelė,
šlapia, lig padų ežeru aptekus,
bet dumblina,
bet šulinių nepriimta,
o iš bažnyčių skambina,
pakelėse kalbelės šneka:
– Ak, murzina,
ak, nusiprausti tingi senė.
 
Meluota apmeluota daug,
o gal ir –  ne,
nes nežinau,
kada atėjo laikas į mane.

    – Va!  Va! Tik dabar supratau, ką reiškia prieš  giesmę  tavo pasakyti žodžiai: Dvasia. O jaučiu. Supranti? Taip, taip,  dabar supratau, kad  tau, Gelovinės dvasia,  jie abu šioje svetainėje yra: ir į šulinį įkritęs Tomas, ir iš jo  iškeltas  Šklėrių Tamošius. Galbūt net  netyčia, bet  supratau, – buvo įsitikinęs varnas.
   – O štai užrašas. Kai išmoksi  skaityti, pats galėsi  perskaityti, ką parašiau po piešiniu.
   – Būtent?
   – Parašiau: Tomo akys, žiūrint  jam į dangų, pasidarydavo didesnės.  Net būta laiko, kuomet jis tikėjo, kad ATSITIKS GI VIENĄ  KARTĄ  TAIP,   kai ir  jis  sumos  sparnais,  na, o  tuomet...
   – Daugtaškis. Ką  jis liudija? Suvokiu, kad ne dėl niekučių jie rašomi. Dar man  ilgai reikės moti sparnais, kol kažkas paaiškės. Gal žinai, ar nujauti – kas?
   – Nežinau, Goliau. Nujaučiu irgi gan miglotai. Tačiau atsakymų ieškau ne kur, o savyje, dvasiniame Gelovinės atvaizde. Būtent Gelovinės, kuri ten, šalia Subartonių sodžiaus, šalia Vinco Krėvės tėviškės, šalia  jos kapų, kur ir jo, Vinco Krėvės kapas.  Ir daug kitų. 
   – Žinai gi, Gelovine, neretai neužsičiaupdamas  krankiu per visus šilinius, o štai dabar netenku amo...
   – Tačiau  tikiuosi, kad  dvasioje gera.
   – Nei šioks, nei anoks jaučiuosi. Todėl turbūt ir amas, kad nemoku pasakyti. Jeigu mokėčiau rašyti, manau, kad atsirastų užrašai.
   – Ir tuomet prireiktų būti poezija, būti Poe. Ar supras kas  tokią? Oi! ne visi, tačiau gal tik tuomet ir sužinai, kiek nemažai yra raštą arba, tarkim, abėcėlę gerai išmanančių  žmonių, kurie per kvaili, kad  suprastų kitos  būtybės dvasios dalią.
   – Gal nukelkim tokius  žmogaus reikalus į  daugtaškį? – pasiūlė Golius.
   – Tai, ką  žinau, dažniausiai pasiimu iš savo patirties. Ten ir Tomas, per  šulinį įskridęs  į  debesėlį, ten ir Tamošius...
  – Žalčiui tai būtų paprasčiau. Tačiau, deja, esu  įtikintas, kad kažkur čia, tavo dvasioje, Gelovine, ir  jis yra...
 
Netylėsiu, vartinėdama laiškus
savimi parašytus
ir įtikėjusi, kad
poezija būtent nuo jų prasidėjusi man.
Viskas keičiasi, Dievas taip pat
ir donkichotai, mūzomis laiminti – irgi taip pat
Dar svarbiau, kai bažnyčias statai,
neužspausti statybomis žalčio.