10. Trupinėlis būties Dvasioje (Gelovinės)
Atgal į pušelę išskrist Golius neskubėjo ir nesiruošė, kaip papokštaudamas žadėjęs. Jo žodžiai apie išskridimą tik dėl reikalo. Kažkaip reikėję išpančioti liežuvį ir neatrodyti nepaslankiu, lyg tingulio apsėstu. Laisvas paukštis varnas ir tokiam būti jam dievų paliepta. Tokia turėtų būti ir kalba – laisva, drąsi, nesikuklinanti, be išdidybės apraiškų, tačiau ištaigioje Gelovinės svetainėje ji lyg geso, tokia nebuvo. Sakinių žodžiai per lėti, per daug atitolę vienas nuo kito. Tai, ką pirmąsyk prakalbęs svetainėje išgirdo ir pagyrė – žodžių skambesį, sodrumą, jų atspalvius, nemokėjimą išlikti arčiau panosės – pradėjo Golių varginti, darė kabėjimą lyg ne savo, o per tai ir jausena, net elgsena nebuvo įprasta. Dabar jis palinko prie Gelovinės jam rodomo piešinio, o anoji taip:
– Piešiu ir niūniuoju, bet piešinys veliasi. Matai, kaip nejaukiai atrodo? Tačiau niūniavimas, girdžiu, kad išvirto į žodžius. Girdžiu ir muzikos kažkiek. Beje, norėčiau, kad į pušelę, varnai, parneštum. Kad žaltys irgi girdėtų. Jis gal bus vienintelis, kuris piešinėlyje ir filosofijos kažkiek suras.
– Negi tarsi, kad ir jis kada nors buvo tavo svečias?
– Nesivargink, bičiuli, spėlionėmis. Pats žinai, kaip žmonėse sakoma: ateis laikas – bus ir vaikas, o dabar paklausyk, – pasakė Gelovinė ir varnas pajautė, kaip suvilnijo svetainė. Nepasakytų, beje, kad labai meiliai. Kaip karieta važiuojanti duobėtu, išmaltomis vėžėmis keliu:
Atėjusi išbūti savyje,
nežibinu akių –
su tavimi, žmogau,
panūdinta savo dalios kalbu,
net nesvarbu, kaip pavadinsite mane:
galbūt Geloviniu,
galbūt Gelovine,
mano lemtyj šviesos per daug nereikia,
kaip ir minios, atlėpusios ausis.
Išgirsti, kas esu.
„Karieta“ sustojo, jos „kratulys“ nurimo, o Gelovinė perėjo prie įprastos žmonių kalbos.
– Tuomet tikrai žinojau, – sakė ji,– kad giedu Šklėrių Tamošiui – mielam, geram, brangintinam žmogui, bet kažkodėl piktai, it savyje jis visą parlamentą nešiotų. Rado ką! Gal dėl to jam taip... Iš tikrųjų norėjosi pabūti šalia jo ne taip, kaip dabar, apsigobus debesėliu, o tokia (ar tokiu), kaip atrodau. Štai, varnai, žiūrėk, kaip vaizdas atrodo piešinyje, ir girdėk, kaip jis atrodo mano niūniavime.
Štai piešinėlis mano –
barzdota, panaši į senį,
nors iš tiesų dzūkuojanti
Subartonių bobelė,
šlapia, lig padų ežeru aptekus,
bet dumblina,
bet šulinių nepriimta,
o iš bažnyčių skambina,
pakelėse kalbelės šneka:
– Ak, murzina,
ak, nusiprausti tingi senė.
Meluota apmeluota daug,
o gal ir – ne,
nes nežinau,
kada atėjo laikas į mane.
– Va! Va! Tik dabar supratau, ką reiškia prieš giesmę tavo pasakyti žodžiai: Dvasia. O jaučiu. Supranti? Taip, taip, dabar supratau, kad tau, Gelovinės dvasia, jie abu šioje svetainėje yra: ir į šulinį įkritęs Tomas, ir iš jo iškeltas Šklėrių Tamošius. Galbūt net netyčia, bet supratau, – buvo įsitikinęs varnas.
– O štai užrašas. Kai išmoksi skaityti, pats galėsi perskaityti, ką parašiau po piešiniu.
– Būtent?
– Parašiau: Tomo akys, žiūrint jam į dangų, pasidarydavo didesnės. Net būta laiko, kuomet jis tikėjo, kad ATSITIKS GI VIENĄ KARTĄ TAIP, kai ir jis sumos sparnais, na, o tuomet...
– Daugtaškis. Ką jis liudija? Suvokiu, kad ne dėl niekučių jie rašomi. Dar man ilgai reikės moti sparnais, kol kažkas paaiškės. Gal žinai, ar nujauti – kas?
– Nežinau, Goliau. Nujaučiu irgi gan miglotai. Tačiau atsakymų ieškau ne kur, o savyje, dvasiniame Gelovinės atvaizde. Būtent Gelovinės, kuri ten, šalia Subartonių sodžiaus, šalia Vinco Krėvės tėviškės, šalia jos kapų, kur ir jo, Vinco Krėvės kapas. Ir daug kitų.
– Žinai gi, Gelovine, neretai neužsičiaupdamas krankiu per visus šilinius, o štai dabar netenku amo...
– Tačiau tikiuosi, kad dvasioje gera.
– Nei šioks, nei anoks jaučiuosi. Todėl turbūt ir amas, kad nemoku pasakyti. Jeigu mokėčiau rašyti, manau, kad atsirastų užrašai.
– Ir tuomet prireiktų būti poezija, būti Poe. Ar supras kas tokią? Oi! ne visi, tačiau gal tik tuomet ir sužinai, kiek nemažai yra raštą arba, tarkim, abėcėlę gerai išmanančių žmonių, kurie per kvaili, kad suprastų kitos būtybės dvasios dalią.
– Gal nukelkim tokius žmogaus reikalus į daugtaškį? – pasiūlė Golius.
– Tai, ką žinau, dažniausiai pasiimu iš savo patirties. Ten ir Tomas, per šulinį įskridęs į debesėlį, ten ir Tamošius...
– Žalčiui tai būtų paprasčiau. Tačiau, deja, esu įtikintas, kad kažkur čia, tavo dvasioje, Gelovine, ir jis yra...
Netylėsiu, vartinėdama laiškus
savimi parašytus
ir įtikėjusi, kad
poezija būtent nuo jų prasidėjusi man.
Viskas keičiasi, Dievas taip pat
ir donkichotai, mūzomis laiminti – irgi taip pat
Dar svarbiau, kai bažnyčias statai,
neužspausti statybomis žalčio.