Kai laimingas – juodos naktys šviesios.
O nelaimėj – ir vidudienį tamsu.
Kol guvus – visi keleliai tiesūs,
Pailsai, ir nebėra tiesių...
Ak, nelaimėliams gyvent nemiela,
Kas likimą perkalbėt galės?
Virkdo ir kankina savo sielą,
Rankom patys griebias už gerklės.
Ir prakeikus šiam pasauly viską,
Pasirinkus nebūties kraštus,
Ne visad nelaimėliams pavyksta
Net sunerti mirtinai pirštus.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2006-11-11 13:13:34
Laimingas šviesulys - ant keturių kantonų...
Klasikui nereikia spazmalgono.
Vertinti tik kaip visada besišypsanti ir geranorišką...
Vartotojas (-a): Irna Labokė
Sukurta: 2006-11-02 22:25:35
Gražiai, poetiškai apie žmogaus sipnybes ir likimus...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2006-11-02 17:20:02
Ačiū, mielas kolega už "klausimėlius", deja, aš nežinau, ką reikia padaryti, kad jų būtų kuo mažiau. O apskritai, tai nelaimėlių buvo, yra ir bus. Klausimas tik, kiek.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-11-02 14:06:16
Ir lieka vien išeitis- neturėti tautoje nelaimėlių? Bet kaip tai padaryti?
:
Sukurta: 2006-11-02 13:14:36
...na,taip,lyg pasodintu,išaugintu ir subrandintu savo sode obuoliu vaišintum,Sodininke:)(antaniniu:) )