Kai laimingas – juodos naktys šviesios.
O nelaimėj – ir vidudienį tamsu.
Kol guvus – visi keleliai tiesūs,
Pailsai, ir nebėra tiesių...

Ak, nelaimėliams gyvent nemiela,
Kas likimą perkalbėt galės?
Virkdo ir kankina savo sielą,
Rankom patys griebias už gerklės.

Ir prakeikus šiam pasauly viską,
Pasirinkus nebūties kraštus,
Ne visad nelaimėliams pavyksta
Net sunerti mirtinai pirštus.