Santrauka:
Dievinu liūdesį, jame dvasingumas, prasmė, katarsis....
Šiaip liūdesy gimiau ir jam dėkoju
Už gėrį – noriu ir verkiu.
Aplink vis tie, kurie saldžiai burnoja
Su geišų šypsenėlėm ant veidų.
Nuslėpti liūdesį – tą paslaptingą šydą
Išeit su juo į gatvę - nesaugu.
Tiktai vienatvė draugiškai atklydus
Pasikviečia pabūti su Dievu.
Suduš tapyta šypsenom dėlionė,
Kai liūdesys išplauks žvarbiam ryte.
Ir veidą nusipiešus Antigonės
Išleksiu jo ieškoti lietuje.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): wowerie
Sukurta: 2006-11-01 21:45:18
liūdna....žavu
Anonimas
Sukurta: 2006-11-01 20:29:28
Liūdesys yra draugas. Svarstyklės nebus pusiausviros, jei bus tik džiaugsmas. Žmonėms reikia abiejų, Reikia išmokti turėti ir vieną, ir kitą, Ypač gražus melancholiškas liudesys. Negi jis ką nors nuteistų savavališkai... Aišku, yra panaši mintis. Nepacituosiu, nes žodis žodin nepamenu, bet parašysiu iš minties. "Optimistai mano, kad pesimistai yra patys kalti dėl savo liūdesio." Ar taip? Na, kažin... Tad gal būkim aukso centre. Eilėraštis gražus savo liūdesiu.
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-11-01 18:47:32
Liūdesys, bet toks teisingas , kad net sunku jį liūdesiu vadinti.
Anonimas
Sukurta: 2006-11-01 18:42:00
Aš irgi myliu liūdesį. Tokį, iš kurio gimsta meilė gyvenimui. O dar šiandien tokia liūdna diena, kupina apmąstymų... Malonu, kad yra bendrminčių:}